Prieš 12 metų visi fantastinių nuotykių gerbėjai buvo nudžiuginti iš Naujosios Zelandijos kilusio režisieriaus Peterio Jacksono dovana. Kino mėgėjams kino kūrėjas pristatė ypatingai ilgą ir žadą atimančią trilogiją apie Viduržemį kamuojančias kovas ir magiško žiedo kelionę į ugnies kalną. „Žiedų valdovas“ buvo toks hitas, kad per tris metus, kai kinuose pasirodydavo vis nauja dalis, sugebėjo pelnyti net 17 Oskaro statulėlių. Po devynerių metų tas pats P. Jacksonas visus „Žiedų valdovo“ gerbėjus nudžiugino savo naujuoju projektu – priešistore „Hobitas: nelaukta kelionė“. Gerokai nuobodesnė ir iš vienos knygos spaudžiama trilogijos pradžia kiek nuvylė tikruosius gerbėjus, bet vis tiek sugebėjo gauti 3 nominacijas Oskarui ir uždirbti per 1 mlrd. JAV dolerių. Taigi, šiais metais į kino teatrus atvyko stipresnis, judresnis ir originaliosios trilogijos įdomumo link judantis tęsinys „Hobitas: Smogo dykynė“.
Veiksmas tęsiasi iškart po pirmosios dalies įvykių. Grupė nykštukų, kartu su tyliuoju vagišiumi hobitu Bilbu ir burtininku Gendalfu Pilkuoju, keliauja iš siaubingojo slibino Smogo atgauti gimtąją nykštukų žemę Ereborą. Pakeliui jie susitinka su įvairiais personažais – vorais, orkais ir kitais Viduržemio gyventojais, siekiančiais sutrukdyti, ar padėti keliautojams pasiekti užsibrėžtą tikslą. Į pagalbą, galiausiai, ateina ir miško elfai, kuriems pradžioje sunku apsispręsti ką daryti su gauja nykštukų – sulaikyti juos, ar padėti iššūkių ir siaubūnų pilnoje kelionėje. Tačiau keliautojai nežino, kad be jų laukiančio slibino Viduržemyje atgimsta seniai matytas blogis, siekiantis įvesti tamsą visame pasaulyje.
Turbūt niekam net abejonių nekyla, kad Peterio Jacksono filmai techniškai labai aukštos kokybės. Užbėgant už akių visiems vertinimams galima pasakyti, kad ši, antroji trilogijos juosta, yra gerokai labiau pažengusi už pirmąją. Vizualiai veiksmas ekrane priartinamas prie „Žiedų valdovo“ trilogijos tamsumo ir paslaptingumo. Ir, žinoma, daugiau veiksmo, gražesni ir smagesni nauji veikėjai ir dar labiau įtraukianti istorija pritraukia prie ekrano, todėl tos nepilnai trys valandos praeina akimirksniu. Scenarijus puikus kaip visada, o siužetinė linija kiek labiau išjudėjusi ir turi mažiau klausimų keliančių šuolių. Vaizdo efektai tiesiog prikausto prie kėdės ir priverčia plačiai išplėsti akis. Kiekviena kova, liepsnos pliūpsnis ar kompiuteriniai veikėjai atrodo tiesiog nepriekaištingai. Kalbant apie kompiuterinius veikėjus – Smogas atrodė labai gerai. Slibinas sukurtas taip įtikinamai, kad kalbėjimo, judėjimo ar skrydžio metu matosi kiekvieno žvyno krustelėjimas.
Operatoriaus darbas taip pat puikus. Visi rodomi vaizdai nufilmuoti taip, jog žiūrovui tiesiog nebesinori palikti to magiškojo Viduržemio, o puikaus montažo dėka viskas susilieja į harmoniją. Juostą išaukština ir padaro didinga šiurpuliukus keliantis garso takelis, kuris taip gerai įkomponuotas į visą ekrane matomą veiksmą, jog kartais galima net nepastebėti jo būvimo. Kadangi grimas į šią dalį atkeliauja jau nuo pirmosios dalies (kaip žinia, visi filmai filmuojami beveik vienu metu), jis toks pats geras kaip ir ankstesnėje dalyje. Ir visa tai apibendrina vienas labai paprastas dalykas – finansinė režisieriaus laisvė, kurią įvardinus skaičiais būtų 1 mlrd. JAV dolerių (visiems trims filmams). Tai turbūt pats brangiausias projektas kino istorijoje, tuo pačiu ir dar itin pelningas. Tačiau tai tikrai nėra blogai, mat kūrėjai išpildo visus žiūrovo lūkesčius.
Antrojoje dalyje yra begalė aktorių, kuriuos norint išvardint prireiktų tikrai ne vieno lapo. Trumpai ir apie pirmojoje dalyje vaidinusius aktorius. Ianas McKellenas (Gendalfas), Martinas Freemanas (Bilbas), Richardas Armitage‘as (Torinas) ir kiti nykštukai, kaip ir anksčiau, pasirodė labai įtikinamai, todėl dėl jų vaidybos priekaištų būti nė negali. Filmo eigoje po truputį atsiradę nauji veikėjai nė trupučio nesugadino viso veiksmo. Labiausiai moteriškąją auditoriją džiuginęs Orlando Bloomas, įkūnijęs elfą Legolasą, vaidino geriau nei „Žiedų valdove“, tačiau atrodė jau gerokai brandesnis. Suprantama, jis jau vyresnis, bet bendrame vaizde, kaip priešistorėje, atrodo gana juokingai, kai tolesnėje įvykių raidoje tas pats elfas atrodys kaip jauniklis.
Dar viena nauja veikėja – ugniaplaukė miško elfė Taurielė, kurią suvaidino žavioji kanadietė Evangeline Lilly. Galima sakyti, jog ji – Liv Tyler atitikmuo. Be gero pasirodymo iš vaidybinės ir estetinės pusės, filme ji dar ir įsižiūri ne savos rasės veikėją, dėl kurio aukojasi (gal ne taip rimtai, bet vis tiek) ir stengiasi pagelbėti. Žavus įnašas į filmą, kurio knygoje nelabai buvo. Įtikanamiausio elfo vaidmenį šįkart atlieka Lee Pace‘as, įkūnijęs elfų karalių Tranduilą. Šaltas, iškilaus stoto karalius, siekiantis tik vieno – naudos savo rasei, bet visiškai nesirūpinantis tuo, kas dedasi ne jo valdose. Tikrai puikiai atliktas vaidmuo, sukeliantis įvairių emocijų. Taip pat, į juostą įsijungęs Luke‘as Evansas įnešė gaivaus vėjo gūsį į fantastikos apipintą pasakojimą. Žmogus, kuris atrodo kaip žmogus ir yra paveikiamas įvairiausių žmogiškų emocijų bei išgyvenimų. Na, ir tik girdimas, bet nė kiek nenusileidžiantis kitiems – Benedictas Cumberbatchas. Jis savo žemą ir siaubą keliantį balsą paskolino dviem didžiausiems antrosios dalies blogiams – Smogui ir Nekromantui. Dėl to Smogas sukėlė dar didesnį įspūdį, nei buvo galima tikėtis. Taigi, aktorių pasirodymai filme pranoksta bet kokius lūkesčius.
Vienintelis gana keistai peržiūros metu veikiantis dalykas – veikėjai, kurių knygoje nėra. Aišku, reikia suprasti, kad iš 300 puslapių romano neįmanoma išspausti 9 valandų istorijos, todėl tam tikri pasakojimai šiek tiek suglumina. Tuo pačiu, tai ir džiugina, kad pati istorija pasakojama vaizdingai, tačiau neiškraipant viso bendro vaizdo. Galiausiai, neverta širsti ant P. Jacksono, nes daugiau veikėjų ar istorijų suteikia savitą žavesį ir papildo ganėtinai neilgą pasakojimą.
„Hobitas: Smogo dykynė“ – tai žymiai kokybiškesnis, įdomesnis ir, paprasčiausiai, geresnis filmas už pirmąją trilogijos dalį. Puikiai sukurti dialogai ir veikėjai sudomina, amą atimantys vaizdai ir garso takelis užburia, o veiksmo kupinos scenos nepaleidžia iki paskutiniųjų filmo minučių.