Jau įpusėjo ruduo, galiausiai ateina tas laikotarpis, kai didieji kino blokbasteriai ima užleisti kino ekranus filmams, pretenduojantiems į Oskarų apdovanojimus. Dabar į kino sales žengia vienais stipriausių laikomi filmai. Ir, galbūt, ne finansine prasme. Vienas pirmųjų pretendentų su itin stipriu smūgiu kvies žiūrovus kino salėse patirti dar neregėtus pojūčius. Ar pamenate, keliuose filmuose iš kosmoso matyti Žemė ir ja grožimasi kokias 15 sekundžių? Vienas galingiausių šių metų filosofinių trilerių (jei taip galima pavadinti) „Gravitacija“ pakvies visus gėrėtis kosmoso vaizdas bent jau pusantros valandos.
Grupelė mokslininkų kosmonautų, vadovaujama leitenanto Meto Kowalskio, atlieka gana įprastą misiją kosmose. Prieš grįžtant į Žemę belieka pataisyti palydovą ir sulaukti kelionės pabaigos. Daktarei Rajan Stoun tai pirmoji misija, o legendiniam M. Kowalskiui – paskutinė. Laidydami juokelius jie stumia laiką atviroje erdvėje, kai staiga komandą pasiekia liepimas kuo greičiau trauktis. Jie privalo tuč tuojau grįžti į erdvėlaivį ir bėgti, tačiau nespėja. Netikėtai pasisukę įvykiai palieka menką galimybę išlikti gyviems ir taip prasideda įtempta išlikimo kelionė.
Juostos režisierius Alfonso Cuaronas šįkart padirbėjo iš peties. Sunki buvo šio projekto dalia, bet galiausiai, visa laimė, jis išvydo dienos šviesą. „Gravitacijos“ scenarijus buvo sukurptas iškart po to, kai A. Cuaronas sukūrė „Žmonių vaikus“, tačiau dėl negalėjimo išpildyti savo vizijos, kūrėjas tiesiog atidėjo projektą pažangesnėms technologijoms. Ir galiausiai, 2010 metais jis pradėjo darbus. Tris metus mėtytas ir vėtytas projektas galiausiai įsivažiavo ir puiki komanda sugebėjo sukurti bemaž šedevrą. Režisūrine prasme – tai vienas geresnių šių metų darbų. Scenarijus, taip pat rašytas to paties A. Cuarono ir nepriekaištingai nudailintas, su begale linksmų, dramatiškų dialogų, žmogiškų ir jautrių išgyvenimų ir labai aiškių metaforų apie gyvenimą ir atgimimą.
Žinant, kad dalis vaizdų yra tikri, o ne kurti specialiaisiais efektais, visai suprantama, kad viso filmo metu matomi „gyvieji“ peizažai tiesiog atims žadą. Ir atima. Atima taip, kad net pamirštama kvėpuoti. Operatoriaus darbas taip pat nepriekaištingas. Kiekviena scena, kiekvienas rakursas atrodo taip puikiai parinktas, kad kažko geriau ir būti negali. Neeilinis sugebėjimas vien kameros sukiojimu patiems aktoriams palengvinti darbą ir emocijas perteikti už juos. Garso montažas buvo tiesiog puikus. Kiekvienai daugiau ar mažiau įtemptai scenai buvo parinktas tinkamas kūrinys, o kur reikėjo – patys tikriausi kosmoso garsai. Juos užgožė tiktai spragėsius ir bulvių traškučius salėję griaužiančių žiurkių šnarėjimas. (Ne paėst į kiną atėjot, kiaulės!!). Bet kokiu atveju – vaizdai, garso takelis ar jo nebuvimas ir tiesiog pribloškiantys vaizdo efektai sukuria tokią neapsakomą jausmą, kad net sunku jį išreikšti. Vietomis įtampa buvo tokia sunki, kad galima pamiršti kvėpuoti. Aš pats filmo metu oro pritrūkau keturis kartus, o dukart buvau taip įsitempęs, kad raumenis ėmė skaudėti.
Reikia nepamiršti ir vieno svarbaus aspekto – 3D. Ar geras tas efektas? Tikrai taip. Nepamenu, kada paskutinį kartą mačiau filmą, kuriame nuolat mirkčiojau nuo parskrendančių objektų, o visas žvaigždynas atrodė tiesiog ranka pasiekiamas. Ir dar vienas pliusas – juostoje nuolat naudojamas pirmasis asmuo. Kitaip tariant, tikrai nemažai laiko matysime veiksmą pagrindinės herojės akimis. Ir tai yra padaryta labai gerai ir įtikinamai.
Net sunku patikėti, kad dabartinė aktorių komanda, t.y. – Sandra Bullock ir George‘as Clooney‘is nebuvo pirmieji variantai. Kalbant apie pagrindinės juostos veikėjos dr. Rajan Stoun vaidmenį, į jį pretendavo arba dėl jo į aktores buvo kreiptasi bala žino kiek kartų. Labiausiai rolei buvo trokštama Angelina Jolie, kuri jos atsisakė net dukart. Po A. Jolie vaidmeniui atlikti buvo renkamasi dar iš 11 itin garsių aktorių. Visai gerai, kad ši rolė galiausiai kliuvo Sandrai Bullock. Ji sugebėjo tiesiog nepriekaištingai atlikti savo vaidmenį ir atskleisti visus režisieriaus bei scenaristo užmojus – perteikti siaubą, paniką, nusivylimą, tada – atgimimą ir galiausiai ryžtą siekti daugiau, ryžtą išlikti. Labai retas aktorius sugeba visą arba bent pusę filmo ištempti vienas ant savo pečių. Dalyje filmo Sandrai į pagalbą stojo George‘as, kuris taip pat nebuvo pirmasis pasirinkimas. Kad ir kaip tai keistai gali skambėti, labai džiugu, kad dėl filmavimų tvarkaraščių sutapimo aktorius Robertas Downey jaunesnysis atsisakė filmuotis šioje juostoje. Būtent šioje juostoje šiek tiek kaimietiška vyriška rolė labiau tinka Clooney‘iui. Šių dviejų aktorių, Sandros Bullock ir George‘o Clooney‘io, duetas tobulai sujungė du skirtingus pasaulius ir sudarė visišką harmoniją chaoso pilname kosmose.
„Gravitacija“ – tai vienas įspūdingiausių ir labiausiai kvapą gniaužiančių filosofinių, draminių, išgyvenimo trilerių, savo vaizdais ir puikiu garso takeliu tiesiog prikaustantis prie kėdės nuo pirmos juostos minutės. Nepriekaištinga ir itin įtaigi aktorių vaidyba ir specialieji efektai taip įtraukia į veiksmo sūkurį, kad kartais tikrai galima užmiršti kvėpuoti. Tai filmas, kuris ne tik, kad pateks į kino istoriją, kaip vienas tobuliausių XXI a. pradžios filmų apie kosmosą, bet ir garantuotai šiais metais gaus bent vieną prestižinį Oskarą.