Kaip jau galima pastebėt, šie metai buvo labai gausūs komiksų ekranizacijomis. Pradedant “Keršytojais“ ir “Tamsos Riteriu“, baigiant “Žmogaus-voro“ perdirbiniu. Jau nekalbant apie ekranizacijas TV ekranuose serialų pavidalu. Na ir štai, kinuose galiausiai pasirodė visas šių metų komiksų ekranizacijas apvainikuojantis – “Dredas“. Tiesa, jį galima pavadinti senojo “Teisėjo Dredo“ su S. Stalone perdirbiniu, tačiau žinant tą filmą, ranka nelabai kyla taip apibūdinti brutaliausią šių metų filmą. Taigi, ponios ir ponai – Dredas!
Ateityje Amerika tampa radioaktyvia dykviete, kurioje gyvybė egzistuoja tik miestuose. Labai dideliuose miestuose. Kurių yra tik vienetai. Filmo veiksmas vyksta Mega mieste 1, kuriame kiečiausias miesto policininkas/teisėjas/žiuri/budelis/t.t. Dredas (Karl Urban) gauna didį džiaugsmą – įvertinti naujos teisėjos gabumus. Nusikaltimų mieste tiek daug, jog teisėjai patys savo nuožiūra renkasi, kurias bylas spręsti. Taigi, jaunoji potenciali teisėja Anderson (Olivia Thirlby) pasirenka nužudymus teisėjų retai lankomam Persikmedžių daugiabutyje (jei taip galima pavadint). Nuvykę į įvykio vietą, Dredas ir Anderson supranta, jog žmogžudystės yra tik ledkalnio viršūnė, slepianti naujo gatvių narkotiko “Lėtintuvo“ (ne mano vertimas, šiaip tai slo-mo) gamybą ir stipriausią, žiauriausią bei visą daugiabutį valdančią nusikalstamą grupuotę. Tačiau teisėjai išjudina širšių lizdą į kurį patys ir įlindo. Įspausti į kampą, 2 teisėjai tampa žiauriais naikinimo ginklais ir bando įvykdyti teisingumą bei sunaikinti greitai plintantį narkotiką.
Žvelgiant iš techninės pusės – filmas nepriekaištingas. Atmosfera sukurta puikiai. Ji tamsi, niūri, vyrauja tik ilgi ir krašto neturintys betono rajonai (kurie, šiaip, matomi vos kelias minutes). Pastatai atrodo tobulai tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Na, o specialieji efektai ir būtent “slo-mo“ yra kažkas neapsakomai gero. Geresnio sulėtinimo nemačiau nuo “Šerloko Holmso šešėlių žaidimo“ miško scenos, kuri mane pakerėjo. Čia taip pat buvo be galo gražu, nuostabu, o operatoriaus įžvalgos parenkant tinkamą filmavimo kampą sulėtinimų metu buvo tiesiog pasakiškas. Kai viskas atrodo taip nenusakomai gerai, pagalvoji, jog net pats išbandytum tą narkotiką, jei jis būtų tikras. Atsižvelgiant į tai, jog visas filmas kainavo vos 50 mln. dolerių, gali tik pripažint, jog dirbo tikri profesionalai ir iš filmo išspaudė viską, ką tik galėjo. Na, o efektai buvo tai, kas mane žavėjo labiausiai. Atrodytų, viskas labai paprasta, bet sulėtintas vaizdas buvo toks gražus, lyg būtum pasakoje. Brolių Grimų pasakoje. Kodėl? O gi todėl, kad tie sulėtinimai susiliejo su į visas šalis tyškančiu krauju. Jau seniai nemačiau, kaip gražiai gali atrodyti į visas puses trykštantis kraujas, lėtai kūną skrodžiančios kulkos ir nuo sprogimų banguojančios kūno dalys. Na, o į akys tyškantys vandens purslai ir stiklo šukės atrodė lyg dalelės vaivorykštės. Žodžiu, viskas lipo. Išskyrus 3D. Mano nuomonė, nėra dar tokio filmo, kurio metu 3D atpirktų diskomfortą, patiriamą užsidėjus tuos prakeiktus akinius.
Kalbant apie aktorius, šiame filme jų tikrai nedaug. Turbūt tobulas pasirinkimas filmui suteikti 2-3 pagr. veikėjus, kurie parodytų viską ką gali ir puikiai atsiskleistų, o ne sumest į krūvą 20 žinomų veidų ir tikėtis, jog turėdami 3 minutes ekrane padarys kažką gero.
Aišku, svarbiausias filmo herojus – Dredas, kurį vaidino Karlas Urbanas. Kaip sakė mano kolega JcDent, Urbano smakras turėtų pretenduot į Oskarą. To, kaip Urbanas sugebėjo perteikt VISKĄ smakru, turėtų pasimokyt visi aktoriai. O ypač tam tikros iš medžių giminės kilusios aktorės. Urbano smakras per 100 min. išreiškė dešimt kartų daugiau emocijų, nei Kristen Stewart per 9 val. Saulėlydžio. Žinau, kad jau visiem ima įgrist lyginimai būtent su šia “aktore“, bet atitikmuo jai būtų nebent Keanu Reeves’as po insulto. Taigi, Urbanui dideli liapsusai už puikų darbą.
Kita veikėja, kurią galima pavadint irgi pagrindine, būtų Ma-Ma. Ją vaidino Lena Headey. Jos sugebėjimu vaidint šlykščią raganą neabejoja jau niekas, matęs “Sostų žaidimus“. Sklinda gandai (nors čia ne gandai, o tikra istorija), kad tarptautinės parodos “Comic con“ metu, “Sostų žaidimų“ aktoriams dalinant autografus, vienas vaikas atsisakė paimti autografą iš Headey, nes ji yra bloga. Aišku, aktorė tai suprato tik kaip komplimentą, įvertinantį puikų įdirbį į rolę. Manau, po šio filmo net suaugę vyrai nenorėtų autografo iš jos. Visą blogiukės įvaizdį sustiprina ne tik abejingumas tyškančiam kraujui, bet ir siaubingas dvišako formos randas veide. Fui. Na, ir galiausiai – Olivia Thirlby, atlikusi naujokės teisėjos Anderson vaidmenį. “Pamenu ją iš kažkur. Nelabai patiko“. Tokia mintis aplankė vos pirmąkart pamačius ją ekrane. Visgi, bėgant minutėms kino salėje nuomonė apie aktorę ėmė kisti. Nors jos vaidyba dar toli gražu nėra taip pažengus kaip Urbano, įspūdį mergina paliko neblogą, todėl jos įnašą į juostą galima vertinti tik teigiamai.
Prieš reziumuojant patį filmą, norėtųsi atkreipti dėmesį į filmo vertėjo darbą. Aišku, tai bus aktualu tik į kino sales traukiantiems žiūrovams. Vertėjo (-os) darbas yra apgailėtinas. Pats dirbdamas šioje srityje puikiai žinau kaip sunku išversti filmą teisingai, kokios sąlygos būna verčiant filmus kinui. Kad ir kaip ten bebūtų, prieš pradėdamas versti vertėjas privalo įsigilinti į visas filmo smulkmenas. Pridirbta įvairiausių nesąmonių, išdarkančių pačią filmo istoriją. Kad ir – Mega miestas yra ne vienas, todėl ir vadinamas “Mega miestu 1“ (tą “1“ vertėjas kažkaip pamiršo). Arba – surenkant lavonus ne šiaip sau buvo vartojamas žodis “recycle“. Anot vertėjo, kūnai buvo “utilizuojami“, nors iš tiesų kūnus surinkdavo ir perdirbdavo į valgomą mėsą. Čia vos kelios faktinės klaidos. Jau nesigilinant į įvairias kliurkas, būtent vertimo tikslume. Persikmedžius vadino Abrikosmedžiais, daugiabučius rajonais ir t.t. Gal eiliniui žiūrovui tai į akis ir nekrito, bet taip iškart iškreipiama istorija ir žiūrovas suklaidinamas. Žiūrėdamas filmą danų kalba su lietuviškais titrais supratau, koks priklausomas esi nuo vertėjo, kai pats nemoki kalbos.
Reziumuojant – Dredą galima drąsiai vadinti vienu žiauriausiu ir brutaliausiu šių metų filmų, kuriame nesibaidoma detaliai vaizduoti žudynių, smurto ir trykštančio kraujo. Gera aktorių vaidyba ir puikiai perteiktos aplinkos suteikia malonumą tikroviškumo ieškotojams ir, jei taip galima išsireikšt, kokybiško smurto gurmanams. Filme nesijaučia dirbtinumo, todėl visa juosta įtraukia į veiksmą ir neleidžia atitraukti žvilgsnio. Vienintelis trūkumas – išėjus iš kino salės nesijautė to vidinio pasitenkinimo, kurį jaučiau po apsilankymo “Nesunaikinamuose 2“. Bet tai, turbūt, labai asmeninis dalykas, todėl neverta daug gilintis į šią smulkmeną.