Oculus / Okulus

Keli pastarieji metai gali patvirtinti, jog siaubo filmai patiria naująjį aukso amžių. Kiekvienais metais kino ekranuose pasirodo vis daugiau šio žanro filmų, kai vienu metu jie buvo visiškai pamirštas reikalas. Po siaubingai ilgos „Paranormalių reiškinių“ serijos, kuri šiais metais pristatė paskutinį ir patį nesąmoningiausią dokumentinį siaubo filmą apie siūlų tampomus stalus, galiausiai kine buvo galima išvysti kažką naujo. Ir tai, kas buvo nauja, galima įvardinti „Tūnąs tamsoje“ ir „Išvarymas“. Tai siaubo žanro atstovai, po gero dešimtmečio stingę kraują ir žiūrovus privertę tiesiog spiegti kėdėse. Šiais metais sulaukėme dar vieno ne tik siužetine linija, bet ir filmavimo stiliumi ypatingo siaubo filmo, kuris privers įsitempti žiūrint po pirmųjų dešimties minučių. Tų pačių „Tūnąs tamsoje“ ir „Išvarymas“ kūrėjų komanda sukuria neeilinį darbą – „Okulus“.

Truputį siaubą keliantis žvilgsnis

Po 10 metų psichiatrinėje ligoninėje Timas galiausiai išeina į laisvę ir susitinka su seserimi Keile. Ji ilgai ieškojo veidrodžio, sugriovusio jiems abiems gyvenimus ir, galiausiai, radusį jį, priverčia Timą įvykdyti dešimties metų pažadą. Bet pirmiausia, vaikai turi įrodyti ir sau, ir pasauliui, kad jų šeimą ištikusi tragedija yra būtent mistinio blogio, tūnančio veidrodyje, kaltė. Staiga prasideda sunkiai paaiškinami įvykiai, kuriuos sunku paaiškinti.

Vaikai pasirodė ne ką prasčiau už vyresnius kolegas

Šio ganėtinai įdomaus siaubo filmo kūrėjas didžiajame kino pasaulyje dar nėra labai žinomas. Mike‘as Flanaganas yra tik mailius plačiuose didžiųjų ekranų vandenyse, iki šiol kūręs tik mažo biudžeto ir trumpametražius siaubo filmus, kurių pažiba ir buvo šio filmo, galima sakyti, priešistorė, trumpametražis „Okulus: 3 skyrius – Žmogus turintis planą“. Prie jo prisidėjusi naujojo siaubo amžiaus kūrėjų komanda leido šiam tikrai perspektyviam kūrėjui atskleisti savo sugebėjimus.
Juostoje matosi labai didelis režisieriaus įdirbis. Tiek kuriant filmą, tiek rašant jam scenarijų. Dialogai trumpi, bet įdomūs, tiksliai perteikiantys veikėjų būseną ir situaciją. Siužetinė linija, nors ir turi kelias mažas skylutes, atsirandančias pabaigoje, nėra labai prasta ir neleidžia pajusti nuobodulio. Filme nebėga kraujo upės, o tai tik dar labiau atskleidžia stiprią psichologinė juostos pusę. Tai šiuolaikiniuose siaubo filmuose yra retas reiškinys. Specialiųjų efektų šiame filme nėra, tik maža dalelė grimo, kuris atrodo ganėtinai kraupiai.

STAIGMENA!

Operatoriaus darbas nenuviliantis. Kiekviena scena perteikiama vis kitu kampu ir tai žiūrovams kelia vis didesnę įtampą. Tiek statiškos, tiek judesio scenos yra išpildytos su kaupu, todėl kiekviena filmo minutė suteikia savotišką malonumą. Iš tos pusės, jog žiūri kokybišką, techniškai tvarkingą ir ne su iki gyvo kaulo įgrisusia buitine kamera nufilmuotą vaizdą. Garso takelis šiame filme parinktas labai tiksliai, todėl kiekvienas staigus judesys, „staigmena“ ar tiesiog pasakojimas yra dar labiau sustiprinamas stiprių garsų. Juostos montažas yra paties aukščiausio lygio. Iki šiol siaubo filmuose dar neteko matyti tokio įdomaus sprendimo, kai žiūrint filmą jau sunku suprasti, kuriame laike randiesi ir ko tikėtis toliau.

Siaubo pilnos akys.

Aktorių kolektyvas, kaip ir priklauso siaubo filmui, yra skurdus ir su labai menkai žinomais aktoriais. Pagrindinius vaidmenis atliko keturi aktoriai, kurie, galime sakyti, vaidino poromis. Visi jie pasirodė ganėtinai gerai, nes vaidyboje perspaudimo nesijautė, viskas atrodė natūraliai. Ir štai poros vyresnius Kailę ir Timą suvaidino Karen Gillan, kurią jau labai greitai išvysime visai kitokiame amplua filme „Galaktikos sergėtojai“, ir Brentonas Thwaitesas, kuris taip pat greitai pasirodys „Piktadarės istorijoje“ su Angelina Jolie.

Kaip elgtis, pamačius save iš šono?

Jaunųjų Kailės ir Timo vaidmenis atliko Annalise Basso, daugiausiai vaidinanti TV serialuose ir Garrettas Ryanas, kurį siaubo filmų mėgėjai galėjo išvysti „Tūnąs tamsoje: antra dalis“. Ir dar viena pora – tėvai. Juos įkūnijo Katee Sackhoff, dažniausiai matoma televizijoje, tačiau ja neapsiribojanti, ir, turbūt labiausiai žinomas viso kolektyvo aktorius – Rory‘is Cochrane‘as, atlikęs vaidmenis „Argo“, „Parklando ligoninėje“, „Visuomenės priešai“ ir t.t.

Tokie pokalbiai retai pasibaigia geruoju.

„Okulus“ – tai vienas originaliausių pastarųjų metų filmų, galintis drąsiai lygiuotis su naujųjų laikų siaubo filmais „Išvarymas“ ir „Tūnąs tamsoje“. Tikrai įdomus montažas, įtraukianti istorija, kraują stingdantys garsai ir siužetinė linija ir sąlyginai gera aktorių vaidyba turėtų atpirkti kiekvieno žiūrovo lūkesčius.

The Hobbit: The Desolation of Smaug / Hobitas: Smogo dykynė

Prieš 12 metų visi fantastinių nuotykių gerbėjai buvo nudžiuginti iš Naujosios Zelandijos kilusio režisieriaus Peterio Jacksono dovana. Kino mėgėjams kino kūrėjas pristatė ypatingai ilgą ir žadą atimančią trilogiją apie Viduržemį kamuojančias kovas ir magiško žiedo kelionę į ugnies kalną. „Žiedų valdovas“ buvo toks hitas, kad per tris metus, kai kinuose pasirodydavo vis nauja dalis, sugebėjo pelnyti net 17 Oskaro statulėlių. Po devynerių metų tas pats P. Jacksonas visus „Žiedų valdovo“ gerbėjus nudžiugino savo naujuoju projektu – priešistore „Hobitas: nelaukta kelionė“. Gerokai nuobodesnė ir iš vienos knygos spaudžiama trilogijos pradžia kiek nuvylė tikruosius gerbėjus, bet vis tiek sugebėjo gauti 3 nominacijas Oskarui ir uždirbti per 1 mlrd. JAV dolerių. Taigi, šiais metais į kino teatrus atvyko stipresnis, judresnis ir originaliosios trilogijos įdomumo link judantis tęsinys „Hobitas: Smogo dykynė“.

Ir štai jis, didysis kaltininkas – žiedas

Veiksmas tęsiasi iškart po pirmosios dalies įvykių. Grupė nykštukų, kartu su tyliuoju vagišiumi hobitu Bilbu ir burtininku Gendalfu Pilkuoju, keliauja iš siaubingojo slibino Smogo atgauti gimtąją nykštukų žemę Ereborą. Pakeliui jie susitinka su įvairiais personažais – vorais, orkais ir kitais Viduržemio gyventojais, siekiančiais sutrukdyti, ar padėti keliautojams pasiekti užsibrėžtą tikslą. Į pagalbą, galiausiai, ateina ir miško elfai, kuriems pradžioje sunku apsispręsti ką daryti su gauja nykštukų – sulaikyti juos, ar padėti iššūkių ir siaubūnų pilnoje kelionėje. Tačiau keliautojai nežino, kad be jų laukiančio slibino Viduržemyje atgimsta seniai matytas blogis, siekiantis įvesti tamsą visame pasaulyje.

Smogo dykynė parodyta visai kitaip nei buvo galima įsivaizduoti. Geriau!

Turbūt niekam net abejonių nekyla, kad Peterio Jacksono filmai techniškai labai aukštos kokybės. Užbėgant už akių visiems vertinimams galima pasakyti, kad ši, antroji trilogijos juosta, yra gerokai labiau pažengusi už pirmąją. Vizualiai veiksmas ekrane priartinamas prie „Žiedų valdovo“ trilogijos tamsumo ir paslaptingumo. Ir, žinoma, daugiau veiksmo, gražesni ir smagesni nauji veikėjai ir dar labiau įtraukianti istorija pritraukia prie ekrano, todėl tos nepilnai trys valandos praeina akimirksniu. Scenarijus puikus kaip visada, o siužetinė linija kiek labiau išjudėjusi ir turi mažiau klausimų keliančių šuolių. Vaizdo efektai tiesiog prikausto prie kėdės ir priverčia plačiai išplėsti akis. Kiekviena kova, liepsnos pliūpsnis ar kompiuteriniai veikėjai atrodo tiesiog nepriekaištingai. Kalbant apie kompiuterinius veikėjus – Smogas atrodė labai gerai. Slibinas sukurtas taip įtikinamai, kad kalbėjimo, judėjimo ar skrydžio metu matosi kiekvieno žvyno krustelėjimas.

Veiksmas ir efektai atima žadą. Liepsnos atrodo labai tikroviškai

Operatoriaus darbas taip pat puikus. Visi rodomi vaizdai nufilmuoti taip, jog žiūrovui tiesiog nebesinori palikti to magiškojo Viduržemio, o puikaus montažo dėka viskas susilieja į harmoniją. Juostą išaukština ir padaro didinga šiurpuliukus keliantis garso takelis, kuris taip gerai įkomponuotas į visą ekrane matomą veiksmą, jog kartais galima net nepastebėti jo būvimo. Kadangi grimas į šią dalį atkeliauja jau nuo pirmosios dalies (kaip žinia, visi filmai filmuojami beveik vienu metu), jis toks pats geras kaip ir ankstesnėje dalyje. Ir visa tai apibendrina vienas labai paprastas dalykas – finansinė režisieriaus laisvė, kurią įvardinus skaičiais būtų 1 mlrd. JAV dolerių (visiems trims filmams). Tai turbūt pats brangiausias projektas kino istorijoje, tuo pačiu ir dar itin pelningas. Tačiau tai tikrai nėra blogai, mat kūrėjai išpildo visus žiūrovo lūkesčius.

Filme rodomos aplinkos atrodo tiesiog pasakiškai

Antrojoje dalyje yra begalė aktorių, kuriuos norint išvardint prireiktų tikrai ne vieno lapo. Trumpai ir apie pirmojoje dalyje vaidinusius aktorius. Ianas McKellenas (Gendalfas), Martinas Freemanas (Bilbas), Richardas Armitage‘as (Torinas) ir kiti nykštukai, kaip ir anksčiau, pasirodė labai įtikinamai, todėl dėl jų vaidybos priekaištų būti nė negali. Filmo eigoje po truputį atsiradę nauji veikėjai nė trupučio nesugadino viso veiksmo. Labiausiai moteriškąją auditoriją džiuginęs Orlando Bloomas, įkūnijęs elfą Legolasą, vaidino geriau nei „Žiedų valdove“, tačiau atrodė jau gerokai brandesnis. Suprantama, jis jau vyresnis, bet bendrame vaizde, kaip priešistorėje, atrodo gana juokingai, kai tolesnėje įvykių raidoje tas pats elfas atrodys kaip jauniklis.

Žiūrovių numylėtinis Legolasas atrodo geriau ir brandžiau

Dar viena nauja veikėja – ugniaplaukė miško elfė Taurielė, kurią suvaidino žavioji kanadietė Evangeline Lilly. Galima sakyti, jog ji – Liv Tyler atitikmuo. Be gero pasirodymo iš vaidybinės ir estetinės pusės, filme ji dar ir įsižiūri ne savos rasės veikėją, dėl kurio aukojasi (gal ne taip rimtai, bet vis tiek) ir stengiasi pagelbėti. Žavus įnašas į filmą, kurio knygoje nelabai buvo. Įtikanamiausio elfo vaidmenį šįkart atlieka Lee Pace‘as, įkūnijęs elfų karalių Tranduilą. Šaltas, iškilaus stoto karalius, siekiantis tik vieno – naudos savo rasei, bet visiškai nesirūpinantis tuo, kas dedasi ne jo valdose. Tikrai puikiai atliktas vaidmuo, sukeliantis įvairių emocijų. Taip pat, į juostą įsijungęs Luke‘as Evansas įnešė gaivaus vėjo gūsį į fantastikos apipintą pasakojimą. Žmogus, kuris atrodo kaip žmogus ir yra paveikiamas įvairiausių žmogiškų emocijų bei išgyvenimų. Na, ir tik girdimas, bet nė kiek nenusileidžiantis kitiems – Benedictas Cumberbatchas. Jis savo žemą ir siaubą keliantį balsą paskolino dviem didžiausiems antrosios dalies blogiams – Smogui ir Nekromantui. Dėl to Smogas sukėlė dar didesnį įspūdį, nei buvo galima tikėtis. Taigi, aktorių pasirodymai filme pranoksta bet kokius lūkesčius.

Monstrai savo išvaizda gali sukelti nemalonius jausmus

Vienintelis gana keistai peržiūros metu veikiantis dalykas – veikėjai, kurių knygoje nėra. Aišku, reikia suprasti, kad iš 300 puslapių romano neįmanoma išspausti 9 valandų istorijos, todėl tam tikri pasakojimai šiek tiek suglumina. Tuo pačiu, tai ir džiugina, kad pati istorija pasakojama vaizdingai, tačiau neiškraipant viso bendro vaizdo. Galiausiai, neverta širsti ant P. Jacksono, nes daugiau veikėjų ar istorijų suteikia savitą žavesį ir papildo ganėtinai neilgą pasakojimą.

Arvenos iš “Žiedų valdovo“ atitikmuo – miško elfė Taurielė

„Hobitas: Smogo dykynė“ – tai žymiai kokybiškesnis, įdomesnis ir, paprasčiausiai, geresnis filmas už pirmąją trilogijos dalį. Puikiai sukurti dialogai ir veikėjai sudomina, amą atimantys vaizdai ir garso takelis užburia, o veiksmo kupinos scenos nepaleidžia iki paskutiniųjų filmo minučių.

Stalingrad / Stalingradas

Rusija yra būtent ta šalis, kuri investuoja beprotiškus pinigus į savo kino industriją, bandydama pasiekti Holivudo lygmenį, tačiau į dienos šviesą teišleidžia nieko vertus ir tuščius filmus. Ir, žinoma, jie būna užmiršti po pirmųjų trijų savaičių nuo premjeros. Vos keli rusų filmai per pastaruosius dvidešimt metų galėjo pasigirti originalumu, nenublankstančia istorija ir įspūdingu veiksmu. Turbūt išskirtiniausius kino projektus šiame amžiuje pristatantys rusų režisieriai – Timuras Bekmambetovas su savo „Nakties sargyba“, pamažu sugebėjęs prasibrauti į Holivudą, ir Fedoras Bondarčiukas, pristatęs „9-ąją kuopą“. Pastarasis kino kūrėjas pristato naująjį savo karinį epą, kainavusį rekordiškus 30 mln. JAV dolerių – „Stalingradas“.

Išties gražiai atrodantis degančio miesto vaizdas.

1942-ųjų metų lapkritis, Stalingradas. Pats vokiečių ir rusų susidūrimo įkarštis. Skirtingose aikštės pusėse stoja iki dantų apsiginklavę vokiečiai ir mažas būrelis rusų. Apgriuvusiame ir įvairių jėgų nuolat lankomame name rusai aptinka vienintelę gyvą likusią namo gyventoją Katią, kuri niekur nesikrausto nepaisydama jokių jai kylančių grėsmių. Taip rusai į savo gretas gauna gyvą bėdą, kuri galiausiai tampa visų karių simpatijų objektu. Tuo tarpu vokiečių fronte kyla įtampa, nes jie niekaip nesugeba paimti šio griuvėsiais virstančio miesto, o didžiausias galvos sopulys – kitoje aikštės pusėje esančiame name įsikūrusi saujelė rusų, kurių niekaip neįmanoma sutvarkyti. Galiausiai, viso šio įtempto laukimo ir retų susidūrimų aukos tampa paprasti Stalingrado gyventojai. Jie tampa skausmingais pavyzdžiais rusų kariams, kurie niekaip nesukuria tiesaus koridoriaus Indijos sienos link. Na, ir galiausiai, tiek rusams, tiek vokiečiams lieka viena išeitis – kautis iki paskutinio kraujo lašo.

Tam tikrais momentais rodomas karo siaubas stingdė kraują

Iškart galima sakyti, jog Fedoras Bondarčiukas žiūrovams pateikė visiškai kitokį rusų kiną. Tokį, kokio negėda parodyti pasaulio visuomenei. Pati vizija gal ir kiek silpnoka, bet pats atmosferos perteikimas sugeba priblokšti. Kalbant apie scenaristų darbą, tai jis yra kiek skystokas ir vietomis prasilenkia su elementaria logika. Aišku, visus šiuos logikos šuolius kūrėjai užglaisto vizualumu, kuris yra ypatingai retas reiškinys iš Rusijos atkeliavusiems filmams. Filme pasakojama istorija tėra viena smėlio smiltelė rusų kraujo sulaistytame Volgos krante. Nors ekrane matome rusų ir vokiečių karius, pagrindinė veikėja tampa Katia, nes viskas yra pasakojama būtent iš jos perspektyvos, o tiksliau – kaip jos atsiminimai. Patys veikėjai yra atskleisti visai neblogai, apie kiekvieną jų atskirai papasakojama, todėl veikėjų tuštumo spragos yra iškart pašalinamos. Taip pat, juostoje naudojamas humoras buvo visai neblogas, nenuvalkiotas, o svarbiausia – apibrėžė tikrus rusus. Vienas neigiamas dalykas – rusų nesugebėjimas prisitaikyti prie kitos kalbos. Jei Holivude kuriami filmai bando išlaikyti autentiką naudodami kuo daugiau kalbų (kad ir filme „Kapitonas Phillips“, kai piratai kalbėjo somalių kalba), o žiūrovams yra pateikiami subtitrai, tai rusai nesivargindami užklijavo rusų užgarsinimą, kuris tą pačią akimirką nubraukė dalį sukurto autentiškumo. Ir žinoma, dar vienas istorijos silpnumo požymis – pasakojimas iš meilės perspektyvų. Dvi meilės istorijos vieno siaubingo karo metu. Bandoma įžvelgti žmogiškumą ir jautrumą, kuris puikiai perteikiamas aktorių, tačiau tai vis tiek iki galo neįtikina ir filmo eigoje nesukelia jokios užuojautos.

Kaip tikrame rusiškame gimtadienyje – geriam iš to, ką turim.

Kalbant apie techninę pusę – filmas tikrai nepriekaištingas. Matosi, jog į specialiuosius efektus investuota krūva pinigų, todėl vos keliose vietose ir tik pastabesnis žiūrovas sugebės įžiūrėti kompiuteriu sukurtus lėktuvus, tankus ar nuo šūvių tyškantį kraują. Filme naudojamas „Slow-motion“ efektas yra itin efektingas, mat visos juostos metu jis panaudojamas vos keliose scenose, kuriose jis buvo labai tinkamas. Sprogimai atrodė tikrai įspūdingai, o retos, bet efektingos dviejų priešiškų jėgų susidūrimo scenos tikrai nepaliks nė vieno abejingo. Ir, žinoma, jau filmo anonse parodomas degančių rusų puolimas – tiesiog atima žadą. Už šį reginį taip pat reiktų padėkoti F. Bondarčiukui, kuris pasielgė skirtingai nei Holivudo kino kūrėjai – iš tiesų padegė kaskadininkus, o ne naudojo kompiuterinę grafiką. Be specialiųjų efektų ir vaizdingų kovų scenų juosta gali didžiuotis ir tiesiog šiurpą keliančiu garso takeliu, kuris padeda dar labiau įsitraukti į filmą ir neįžvelgti vis pasitaikančių logikos skylių.

Nors ir atrodo romantiškai, panaši scena jau matyta “Kuždesių saloje“

Aktoriai, kad ir kaip būtų keista, pasirodė netgi labai gerai. Tiek pagrindinius vaidmenis atlikę rusai, tiek vokiečiai. Aišku, vokiečių atstovas Thomas Kretschmannas, suvaidinęs pagrindinį vokiečių kapitoną Pėterį Kaną, yra puikiai žinomas aktorius Holivude ir jau turėjo patirties vaidindamas Vokietijos karininką filme „Valkirija“. Kapitoną Gromovą suvaidinęs Piotras Fiodorovas taip pat atrodė visai įtikinamas veikėjas, nors kartais būdavo tikrai sunku suprasti, ar jis piktas, ar ne. Na, bet gyvenime taip pat būna tokių žmonių, todėl šį neaiškumą galima nurašyti. Dar vienas įsimintinas veikėjas – rusų snaiperis seržantas Čvaniovas, nuolat mėtęs taiklius juokelius ir tikrai sugebėjęs pralinksminti visus susirinkusius kino salėje. Su šiuo vaidmeniu aktorius Dmitrijus Lisenkovas tikrai užsitarnavo pagyrų.

Tokios scenos tiesiog pribloškė.

Tuo tarpu moteriškas kolektyvas, nors ir ne toks gausus, buvo labai įtikinantis. Marija Smolnikova, suvaidinusi Katią, puikiai perteikė savo veikėją, todėl kartais jos naivumas kėlė juoką, o užsispyrimas vedė į neviltį. Vokietijos karininko rusę mylimąją suvaidinusi Yanina Studilina dar geriau įsijautė į savo vaidmenį ir parodė į dvi puses besiplėšančios moters vaizdą, kuri iki pat galo nežinojo, ar teisingai elgiasi. Kad ir kaip ten bebūtų, abi aktorės puikai nupiešia savo veikėjų portretus.

Sprogimai atrodė neprikaištingai.

Dar vienas itin svarbus aspektas, kuris rusų kine, ypač filmuose apie karą, yra tiesiog neatsiejamas dalykas. Tai yra propaganda, kurią rusai mėgsta tiesiog sukišti per gerklę ir dar gerai pagrūsti su kūjo ar pjautuvo kotu. Kad ir kaip būtų keista, šiame filme jos praktiškai nėra. Netgi galima suprasti, kodėl dalis rusų buvo taip pasipiktinę dėl patriotiškumo stokos. Propagandiškai tai yra labai silpnas filmas, mat režisierius nukrypsta nuo rusiškos mados ir parodo tikėtinai tikrą vaizdą. Žinoma, be švelnaus įtikinėjimo rusų gerumų ir vokiečių žvėriškumu neapsieita, bet visa tai parodoma taip subtiliai ir taip paprastai, kad tai visiškai neerzina ir net neatlieka tikrosios propagandos funkcijos. Ir čia toli gražu nėra bloga filmo savybė, tiesiog tikintis tų pačių rusiškų anomalijų, herojiškų veiksmų, visų išgyvenimo pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis, net didžiausių kvailių protingumo ar be galo ginkluotų vokiečių netaiklumo, filmas gerokai nustebina. Einant į seansą galima būti ramiems, kad smegenys nebus praplautos. Pats keisčiausias filmo aspektas – vokiečiai parodomi iš daug geresnės pusės, nei patys rusai. Pagrindinis vokiečių kapitonas yra žmogiškesnis, jautresnis ir labiau atsidavęs savo meilės objektui, dėl kurio jis labiausiai ir nukenčia.

Vokiečiams į pabaigą vis labiau trūko ryžto.

„Stalingradas“ – tai išties vizualiai pribloškiantis karinis epas, stebinantis vaizdų ir efektų kokybe, aktorių pasirodymu ir propagandos trūkumu. Nepaisant techninio nepriekaištingumo, pasakojama istorija yra labai siaura ir tik bendriniais dalykais siejasi su istoriniais įvykiais. Keli prasilenkimai su logika ir istorijos suskystinimas giliais jausmais palieka daug abejonių išėjus iš kino salės ir nesuteikia didingumo pojūčio, kurį jausdamas apie filmą dar po seanso gali kalbėti valandų valandas. Iš esmės, tai turbūt geriausias Rusijoje sukurtas filmas per pastarąjį dešimtmetį, sugebantis suvilioti įspūdingomis kovomis, bet iškart paleisti atsistojus nuo kėdės.

Thor: The Dark World / Toras: Tamsos pasaulis

Jau tapo įprasta tvarka, kad studija „Marvel“ kasmet išleidžia bent po porą superherojų filmų, savo populiarumu uždirbančių mažiausiai milijardą dolerių. Tai yra tiesiog auksinė karvė, kurią studija melš dar bent penkis metus. Kita vertus, žmonės į šiuos filmus eina ne dėl gero vardo, o dėl smagaus turinio. Skoningas humoras, charizmatiški veikėjai ir ganėtinai įdomi istorija labai retais atvejais kino mėgėjus nuvilia. Šiais metais buvo kiek nenusisekęs, bet lygiai toks pats pelningas „Geležinis žmogus 3“, jau užbaigęs savo solinę epopėją „Marvel“ visatoje, o dabar kino ekranuose karaliauja didysis ir galingasis skandinavų griaustinio Dievas filme „Toras: tamsos pasaulis“.

Magija!

Po įvykių Niujorke Toras grįžo į Asgardą ir iš ten pradėjo vykdyti savo dieviškąjį darbą – įvedinėjo tvarką ir ramybę devyniuose pasauliuose. Užduotis, atrodo, baigta, Lokis sėdi Asgardo požemiuose, visur vyrauja taika. Tačiau po kelių tūkstantmečių grėsmę pradeda kelti ilgai miegojęs blogis, siekiantis sunaikinti visų pasaulių šviesą ypatingu ir nesunaikinamu ginklu, nuolat keičiančiu formą. Kartą per penkis tūkstančius metu visi devyni pasauliai tampa lygiagretūs, todėl tamsieji elfai, siekiantys užtemdyti visą visatą, būtent to lygiagretumo metu stengsis pasinaudoti galimybe sunaikinti visą šviesą, kad visur įsivyrautų blogis. Tik dievai ir jų armijos gali sustabdyti Žemėje siautėti pradėjusius tamsiuosius elfus ir dar kartą išgelbėti pasaulį nuo katastrofos. O gal… Pasirodys, kad ir Dievai miršta taip pat greitai, kaip mirtingieji?

Šioje dalyje Toras atrodo daug rimčiau, kaip tikras vikingas.

Naujasis „Toro“ pasaulio režisierius Alanas Tayloras, iki šiol daugiausiai užsiėmęs TV serialais, kurių sąraše yra „Sostų žaidimas“ ir „Sopranai“, gavo pirmą didelį užsakymą. Jam buvo patikėta tęsti vieno iš „Marvel“ herojų seriją ir jis šią užduotį įvykdė labai gerai. Lyginant šią juostą su pirmąja dalimi, filmai skiriasi kaip diena ir naktis. „Tamsos pasaulis“ yra žymiai brandesnis, vizualiai kokybiškesnis kūrinys ir dėl to galima padėkoti būtent A. Taylorui. Naujas požiūris į veikėjus ir istoriją suteikia itin didelį malonumą sėdint kino salėje. Scenaristai taip pat puikiai pasidarbavo. Jų buvo tikrai ne vienas ir ne du, bet veiksmas, dialogai ir visa nupasakota istorija buvo tokia įtraukianti, jog dvi valandos prabėgo akimirksniu. Ir dar, norisi padėkoti scenaristams, kurie rado alternatyvų pavadinimą Toro kūjui, kuriam trūksta bent poros balsių. Mjolnirą viena veikėja pavadino… Nesakysiu kaip, patys pastebėkite. Filme taip pat puikiai perteikta meilės istorija, kuri nė truputėlio neerzino, nebuvo per prievartą kišama, todėl stebėti du pasaulių skiriamus įsimylėjėlius tikrai neerzina.

O dar yra abejojančių,kad ateiviai grobia žmones. Vat ir įrodymas! (šiuo atveju grobia Dievas)

Kas susiję su filmo technine puse – viskas įgyvendinta iki pat smulkmenų. Vienintelis dalykas prie ko galima prikibti – vis dar iki galo neišdirbtas 3D. Jis matomas, kartais jaučiamas, bet į akis skriejančių akmeninių golemų liekanų ar krintančių stiklo šukių galėtų būti daugiau. Nuo pirmosios juostos 3D technologija patobulėjo, tačiau galutinai netenkina. Galbūt „Marvel“ galėtų konsultuotis su Alfonso Cuaronu? Bendrąja prasme efektai atrodė labai kokybiškai ir įtikinamai. Sprogimai kėlė šiurpuliukus, ginklų žvangėjimas privertė išsitiesti kėdėje, o nenuslūgstantis veiksmas neleido atitraukti akių nuo ekrano. Visą efektą dar labiau sustiprina garso takelis, kuris buvo parinktas taip gerai, jog kiekviena kovos scena ar išraiškingas vaizdas buvo tiesiog papildoma garsais, sudarančiais tobulą harmoniją. Patobulėjimas šįkart matomas ir Asgardo vaizdavime. Jei pirmoje dalyje Dievų miestas atrodė kaip milžiniški auksiniai vargonai, tai čia jau vaizdas buvo kaip tikros karalystės.

Va taip turi atrodyti Asgardas!

Na, o šioje juostoje aktoriai tiesiog karaliauja. Kiekvienas aktorius puikiai atliko savo užduotis ir labai įtikinamai įkūnijo veikėjus. Ypatingai sunku kažką išskirti iš viso būrio žinomų žmonių. Trumpi pastebėjimai. Chrisas Hemsworthas šįkart buvo visiškai kitoks Toras, nei matėme pirmojoje dalyje ar net „Keršytojuose“. Jau nekalbant apie ilgesnius plaukus, šįkart Toras buvo solidesnis, išraiškingesnis, ir daug labiau subrendęs. Ir žinoma, jis moterims suteikė net šešias priežastis stebėti jį didžiajame kino ekrane. Tomas Hiddlestonas, įkūnijęs Lokį, dar kartą parodė savo klastingąją pusę, o kartu išliko charizmatiškas, sarkastiškas ir sugebantis sukelti dvejopus jausmus. Žmogiškojo pasaulio atstovę ir Toro meilę Džeinę suvaidinusi Natalie Portman  nelabai pasikeitė nuo pastarojo filmo, bet ir tuomet ji savo vaidmenį atliko gerai, todėl pastabų jai kaip ir nėra.

Lokis atrodo it pabudęs po saldaus miego.

Iš kiek mažesnes roles turėjusių aktorių visi taip pat atrodė nepriekaištingai. Apie Anthony Hopkinso ir Rene Russo vaidybą net  neverta kalbėti, o Idris Elba kiek patobulėjo nuo pastarosios dalies. Matyt, įsijausti į blokbasterio veikėjo vaidmenį jam pavyko po vaidmens „Ugnies žiede“. Zachary Levi, daugumai žinomas iš serialo apie kvėšą moksliuką superšnipą „Čakas“, čia buvo visiškai neatpažįstamas ir taip pat puikiai susidorojo su savo vaidmeniu.

Tokios veiksmo scenos atrodo itin efektingai ir sukelia didelį pasimėgavimą kinu

Dar viena trumpa pastabėlė – visiems žiūrovams yra siūlytina pasilikti iki pačios filmų titrų pabaigos. Bus rodomas net ne vienas, o du trumpi siužetėliai. Vienas jų pristatys laukiamiausią 2014 metų „Marvel“ projektą.

Blogis filme parodomas tikrai tamsiai. Nieko nepridursi.

„Toras: tamsos pasaulis“ – tai itin įspūdingas „Marvel“ visatos tęsiamasis darbas, žymiai lenkiantis pirmtaką. Vizualiai patrauklus, kupinas efektingų veiksmo scenų, nebanalios meilės istorijos ir skoningo humoro filmas, leisiantis dvi valandas keliauti su perkūno Dievu Toru po skirtingus pasaulius. Gerokai patobulėjusi istorija įtrauks į visą ekrane matomą veiksmą ir nepaleis iki paskutiniųjų filmo titrų.

The Starving Games / Išbadėjusių žaidynės

Parodijų komedijos yra tikrai sudėtingas žanras. Scenaristams reikia iš naujo perrašyti puikių filmų scenarijus ir dramatiškas akimirkas paversti juokingomis. Na, o aktoriams reikia suvaidinti tai, ką vaidino kiti ir padaryti viską tikrai juokingai. Dabar parodijų komedijų bumas, visa laimė, jau praėjo, tačiau karts nuo karto vienas kitas šio žanro kūrinys vis dar išlenda į paviršių. Labai gaila, kad būtent šio žanro kūrėjai jau gana seniai peržengė ribą tarp parodijos ir absurdo. Jie pateikia produktą visiškai emociškai degradavusiems žiūrovams, kuriems gerą nuotaiką geba sukurti tik penktarūšiai aktoriūkščiai, tualetiniai juokeliai ir nevykę pasityčiojimai iš kultiniais tapusių veikėjų. „Paties baisiausio filmo“, „Vampyrai užkniso juodai“ ir dar begalės kitų absurdiškų kūrinių autoriai pristato savo naująją parodijų komediją „Išbadėjusių žaidynės“.

O taip, 3D akiniai… Kaip be jų…

 

Kantmisė Everšotė – mergina, kuriai tenka sunki dalia. Ji, gelbėdama savo jaunesniąją seserį, pasisiūlo dalyvauti „Išbadėjusių žaidynėse“, iš kurių gyvas grįžti gali tik vienas. Šiame išgyvenimo žaidime jai teks susidurti su daug iššūkių, namuose palikti mamą su seserim ir mylinčiu vaikinu ir, žinoma, kovoti už savo gyvybę, siekiant išvengti klastingojo prezidento Snoubolo pinklių. Ir visa istorija bus apipinta daugybe juokingų elementų. Arba ne.

Kas čia per šlykštynė?

 

Kaip čia dabar švelniau išsireiškus… Ši juosta yra visiškas nesusipratimas, kuris net neturėjo išvysti dienos šviesos. Net DVD leidimas būtų per daug geras likimas šiam filmui, kuris yra tiesiog pilnas niekalų. Režisieriai ir scenaristai Jasonas Friedbergas ir Aaronas Seltzeris, garsėjantys būtent tokio tipo juostomis, pasiekė patį giliausią kino dugną, į kurį nepatenka net dokumentinės juostos apie pop atlikėjus. Jie sukūrė tokį tragišką filmą, kuris savo bukumu perspjauna net ankstesnius „Katastrofiškas filmas“ ar „Kiečiausi Spartos vyrai“. Visos juostos metu šypseną išspausti buvo galima tik iš poros juokelių, kurie ir šiaip yra puikiai žinomi internete.  Na, o žiūrint filmą galima suprasti, iš kur kūrėjai gavo lėšų tokiai nesąmonei – akivaizdi prostitucija didiesiems prekių ženklams, kurie, dėl patekimo į filmą, nusileido lygiai taip pat žemai, kaip ir vaidinantys aktoriai. Siužetinės linijos praktiškai kaip ir nėra.  Labai gaila, kad tokie šiknarankiai tiesiog sudarkė puikius kino darbus „Bado žaidynes“, „Šerloką Holmsą“ ir dar kitas juostas, kurių veikėjai pasirodydavo vos kelioms sekundėms.

Fruit ninja? Rimtai?

Kalbant apie filmavimo stilių, tai operatorius turbūt buvo prigriebtas iš kokio tamsaus skersgatvio. Bet kuris bent kažkiek nusimanantis žmogus būtų sukūręs daug geresnį vaizdą, todėl apie kūrybinės grupės profesionalumą kalbos net būti negali. Garso takelis ir montažas yra tiesiog klaikūs ir vos vietomis susilieja su ekrane matomu vaizdu. Dėl vaizdo efektų – geriau jau jie išvis nebūtų panaudoti, nes su kiekvienu sprogimu imi taip baltakiuot, jog pradeda skaudėti galva.

Kažkokia nesveika erotika…

 

Apie aktorius išvis nėra nė ką kalbėti. Visame filme yra vos 2 labiau žinomi aktoriai. Pirmasis – prezidentą Snoubolą vaidinantis Diedrichas Baderis, puikiai visiems žinomas iš filmo „Beverli Hilso kaimiečiai“, visą gyvenimą vaidinantis dešimtarūšėse komedijose, čia eilinį kartą pasirodo savam stiliuje. Kitaip tariant – šūdinai. Labiausiai gaila, jog visai neblogai vaidinantis Nickas Gomezas, vaidinęs „Laiko kilpoje“ ir „Blogam policininke“ nusirito iki tokios mėšlinos komedijos. Visi kiti aktoriai – absoliučiai jokių pastangų į vaidybą neįdedantys žmonės, kurie savo aktoriniame gyvenime turbūt nieko ir nebepasieks. Ypač su tokiu filmu savo karjeros aprašyme.

Vizualiai – geriausiai atkurtas veikėjas visame filme. Bet žiūrint bendrame plane, siaubingas sutvėrimas

 

„Išbadėjusių žaidynės“ – tai pats absurdiškiausias ne tik šių metų, bet ir viso penkmečio filmas, kurį pažiūrėjęs jautiesi lyg į klozetą būtum nuleidęs 80 minučių savo gyvenimo. Nuvalkiotas humoras, tragiškas vaizdas ir siaubingas scenarijus gali sugadinti net pačią geriausią nuotaiką.

Captain Phillips / Kapitonas Phillips

Piratai kine yra tikrai žinomi. Tiesa, visiems jie asocijuojasi su gerokai senesniais laikais, Karibų jūra, romu, kabliais vietoje rankų ar mediniais pagaliais vietoje kojų, kurias prarijo koks nors jūros gyvis. Beveik visuose filmuose figūruoja koks nors paslėptas lobis, kurio siekia skrybėlėti seniai, nuolat urzgiantys „Arrrrgh“. Kažkur įpinama romantikos, dramos, puikaus veiksmo ir gero humoro, taip pateikiant žiūrovui „Lobių salas“ ar „Karibų piratus“. Po 2009 metų viskas pasikeitė ir romantika iš piratų filmų pamažu ėmė dingti. Kaip karinėse juostose ietis ir strėles pakeitė M16, taip ir juostose apie piratus vietoje kablių ir kardų dabar išvystame vis daugiau AK-47. Vienas pirmųjų ir gerai įvertintų filmų apie Somalio pakrantėse karaliaujančius piratus pasirodė 2012 metais ir buvo teigiamai įvertintas „Sundance“ festivalyje – „Žvejyba be tinklų“ (Fishing Without Nets). Ta pačia tema susuktų trumpametražių juostų buvo ir daugiau, tačiau mažo biudžeto kūriniui „Žvejyba be tinklų“ pavymui seka pagal tikrus 2009-ųjų įvykius sukurtas įtempto veiksmo draminis, galima sakyti, trileris „Kapitonas Phillips“.

Naujųjų laikų žvejyba.

Kapitonas Ričardas Filipsas išvyksta į eilinę kelionę krovininiu laivu, gabenančiu maistą ir įvairius kitus krovinius į Somalį ir kitas šalis. Tik šįkart, pamačius kelionės planą, kapitonui pasidaro neramu. Pranešimai pašte apie suaktyvėjusius plėšikautojus Somalio įlankoje ir maršrutas nesaugomais vandenimis ne šiaip kėlė nerimą. Beplaukiant kapitonas Filipsas ima raginti savo abejingą įgulą sustiprinti saugumą laive, kai tuo metu laivo radare atsiranda du taškai. Apsiginklavę automatais juodieji „žvejai“ užgrobia krovininį laivą. Stengdamasis apsaugoti savo įgulos narius, kapitonas pats patenka į pelno trokštančiųjų piratų nelaisvę, o jam į pagalbą atplaukia JAV jūrų laivynas ir specialiosios pajėgos.

Galima pripažinti, kad taip krovininis laivas atrodo daug įspūdingiau.

Iš techninės pusės filmas yra praktiškai nepriekaištingas. Akivaizdžiai matomas visos kūrybinės komandos įdirbis, neleidžiantis atitraukti dėmesio nuo ekrano visos peržiūros metu. Iš esmės, tik pirmosios 15 minučių buvo ramios ir ne itin išraiškingos. Taigi, iš vienos pusės būtų galima filmą per tiek ir sutrumpinti. Kita vertus, toks įvadas į juostą padeda įsivažiuoti, todėl nesijauti lyg įmestas į gilią įtampos balą. Režisierius Paulas Greengrassas, pasauliui pristatęs filmus „Bornas: Galutinis tikslas“ ir „Žalioji zona“ su Mattu Damonu, šįkart tikrai nesismulkina su detalėmis ir į savo režisūrinį stalčių įsideda dar vieną puikų filmą, galimai pretenduosiantį į ne vieną Oskaro statulėlę. Juostos scenarijus taip pat parašytas puikiai. Nėra jokių logikos klaidų ar veiksmo skylių, kurias reiktų užlopyti sprogimų ir veiksmo scenų pertekliumi. Na, o jei tiksliau, reikia džiaugtis, kad šios istorijos ekranizacijos ėmėsi scenaristas Billy‘is Ray‘us, kinui adaptavęs pirmąją „Bado žaidynių“ knygą.

Baisesnio žmogaus suvaidinti Somalio piratą turbūt negalėjo rasti.

Operatoriaus darbas savotiškai įdomus ir patrauklus. Tiesa, norint priprasti prie drebančios kameros ir galiausiai padoriai įžiūrėti kas dedasi ekrane, reikia bent 20 minučių. Bet tam visas juostos prologas turbūt ir buvo skirtas. Pats veiksmas nufilmuotas labai patraukiančiai, o tam tikros scenos, kai yra leidžiamasi iš lėktuvo, atrodo tiesiog pribloškiamai. Garso takelis itin gerai pritaikytas ekrane matomiems vaizdams ir tik dar labiau padeda įsijausti į visą veiksmą ir rankomis suspausti salės kėdės ranktūrius. Vaizdo efektai, kad ir kiek jų ten bebuvo, atrodė labai įtikinamai, todėl tik gerai išpūtęs akis pamatysi, jog vietomis skraidantys sraigtasparniai yra kompiuteriniai.

Viena įspūdingiausių filmo scenų. Tiek vizualiai, tiek techniškai.

Nors filme aktorių yra nemažai, visi jie yra užgožiami pagrindinio dueto. Tomas Hanksas dar kartą įrodė, jog yra vienas geriausių aktorių Holivude. Galima net neabejoti, jog šiais metais šis filmas jam bus viena iš dviejų nominacijų į auksinę statulėlę.  Aktorius puikiai perteikia silpnąją žmogaus pusę. Kad ir kiek besistengtum laikytis stiprus ir atrodyti tvirtas, galiausiai palūžti. Tokio įtikinamo vaidmens kine nebuvo matyti bent jau gerą penkmetį.  Sugebėjimas pravirkdyti prie ekranų prilipusius žiūrovus yra dar vienas aktoriaus neeilinių sugebėjimų, kurį jis šįkart taip pat išnaudoja. T. Hanksas vėl išgyvena ir padaro tai taip, kad nė vienas žiūrovas nelieka abejingas veikėjo patiriamiems išgyvenimams.

T. Hanksas nepriekaištingai perteikia savo veikėjo emocinę būseną, kuri nuolat kinta.

Kitas aktorius – staigmena kino pasaulyje ir, galimai, naujoji Holivudo pažiba. Nei išvaizdus, nei didelį aktorinį bagažą turintis Barkhadas Abdi, įkūnijęs piratų vadą Muse, tiesiog sprogsta talentu. Buvęs limuzino vairuotojas tampa įtikinamu Somaliečiu, turinčiu išskirtinę svajonę, kurios siekdamas jis pasiryžęs padaryti bet ką. Tenka pripažinti, kad retas kino aktorius sugeba taip perteikti savo veikėjus, kaip tai padarė B. Abdi. Šaltas, ramus ir mylintis Ameriką piratas, siekiantis savo tikslo bet kokia kaina, peržiūros metu sugebėjo sukelti dvejopus jausmus. Visgi, neapykanta laimi, o jo likimas sukelia neapsakomą džiaugsmą. Juostoje taip pat nusifilmavo dar keli somaliečiai bei gerai žinomi aktoriai Chrisas Mulkey‘us ir Maxas Martinis, kuriam jau turbūt prilipinta specialiųjų pajėgų etiketė.

Pirato akyse tiesiog dega pykčio ugnis ir neapykanta.

Kuo juosta dar labiau patiko, tai tikroviškai perpasakota gelbėjimo istorija. Vieniems ji atrodo beviltiškai juokinga, kai viename žaisliniame laivelyje įkalinto žmogaus puola gelbėti visas pusė JAV laivyno, kitiems 3 kariniai laivai, atliekantys savas funkcijas, neatrodo per didelis skaičius siekiant išgelbėti savą žmogų. Juostoje rodoma laivų plaukimo taktika, pasak tais dalykais besidominčių žmonių, yra ne iš piršto laužta, o tai tik dar labiau sustiprina filmo efektą. Tiesa, kad viskas tikroviškai pavaizduota sakė ir pats gerbiamasis Algimantas Čekuolis, o kas aš toks, kad juo abejočiau?

Prieš pradedant kritikuoti filmą dėl laivų kiekio, reiktų atsiminti, kad viskas paremta tikrais įvykiais.

„Kapitonas Phillips“ – tai ypatingai stipri ir tikroviškai sukurta įtempto veiksmo drama, kurią žiūrint nuolat norisi vis stipriau įsikibti į kėdę ir paraginti imtis veiksmų. Techniškai nepriekaištinga juosta dviems valandoms nukels į mažą gelbėjimosi laivelį ir privers išgyventi daug įvairių emocijų, o stiprus aktorių pasirodymas ir puikus vizualinis pateikimas leis dar labiau įsijausti į ekrane matomus vaizdus.

Escape Plan / Pabėgimo planas

„Senas geras veiksmo filmas su daug gero humoro ir geru snukių daužymu.“ Tokios mintys apie filmą išėjus iš kino salės aplanko jau tikrai labai retai. O kartais taip norisi būtent tokių juostų. Būtent tokių, po kurių išėjęs su kartu buvusiais žmonėmis dar bent valandą aptarinėtum matytus vaizdus ir cituotum veikėjus. Tokie pojūčiai ir norai buvo apėmę po filmo „Nesunaikinami 2“, o nuo jo praėjo itin daug laiko. Ir dabar ne itin žinomas Lietuvos auditorijai švedų režisierius Mikaelis Håfströmas pristato filmą, kuriame legendiniai kino aktoriai sukuria šventę visiems žiūrovams juostoje „Pabėgimo planas“.

Du kino grandai vėl suvienija jėgas

Breslinas – žinomas pabėgimų iš kalėjimų ekspertas, besispecializuojantis, galima sakyti, apsaugos stiprinimu aukščiausio saugumo kalėjimuose. Jis duoną užsidirba ieškodamas silpnų grandžių, kuriomis naudodamiesi kaliniai galėtų pabėgti iš įkalinimo įstaigų ir padeda jas užkišti. Vieną dieną taip nutinka, jog Breslinas atsiduria kalėjime, iš kurio pabėgti dėl tam tikrų priežasčių atrodo neįmanoma. Bet tokiam ekspertui kaip Breslinas visuomet atsiras plyšelis, pro kurį jis galėtų išlįsti. Ar atsiras tokia adatos skylutė, pro kurią pratilps kupranugaris? Su gera pagalba iš vidaus galima pasiekt daug, bet neaišku, koks bus galutinis rezultatas.

Vincentas kaip tai smarkiai įmito. Bet vaidina vis dar neblogai

Džiugu pasakyti, jog techniškai šis filmas yra tikrai įspūdingas. Skandinavas režisierius Mikaelis Håfströmas, per visą karjerą sukūręs kelis trilerius (pvz.: „Sugundytas“), galiausiai išmeta tikrą veiksmo bombą. Prie tikrai kokybiškai sukalto scenarijaus, puikių dialogų ir smagaus, nenuvalkioto humoro pridėta režisieriaus ranka sukūrė itin gerą pramogą. Tiesa, reikia turėti omenyje, kad šis veiksmo filmas – tikro seno gero veiksmo filmo atitikmuo. Taigi, juostoje nėra itin gilių pamąstymų ar užslėptų minčių. Viskas kaip ant delno – žiūri ir mėgaujiesi kiekviena stipraus veiksmo akimirka ir švelniais siužeto vingeliais. Labai geras ir operatoriaus darbas. Veiksmo scenos perteiktos taip, kad net ir drebanti kamera iš esmės parodo, kas kam snukius daužo. Ir, žinoma, garso takelis. Puikiai parinktas, pritaikytas veiksmo scenoms ir visiems kitiems ekrane matomiems vaizdams papildo ekrane matomą vaizdą.

Visai kitaip pateikti kalėjimo prižiūrėtojai sukuria visiškai naują kalėjimo atmosferą

Nors filme yra tikrai nemažai aktorių, pagrindiniai ir daugiausiai laiko ekrane buvo matomi trys aktoriai – legendiniai Sylvesteris Stallone, įkūnijęs pabėgimų karalių, Arnoldas Schwarzeneggeris, kurio pavadė per ilga, kad būtų kartojama, todėl toliau vadinsime jį Švarcu. Ir dar legendinio statuso nepasiekęs, bet stiprų antagonistinį talentą turintis Jamesas Caviezelis. Apie Stallonės ir Švarco duetą turbūt neverta net per daug ir plėstis, mat abu aktoriai dar kartą priverčia šypsotis ar juoktis susiėmus už pilvų. Abu – puikūs subinių karšėjai, kurių susidūrimai tiesiog sprogsta šarmingais dialogais ir kelia tik pačias geriausias emocijas. Tiesa, po pertraukos į vaidybą sugrįžęs Švarcas nepriekaištingai susitvarko ir galiausiai įsivažiavęs į ritmą (po „Nesunaikinamųjų“ ir kitų vaidmenų) puikiai įkūnija savo veikėją. Beje, Švarcui labai tinka barzdelė!

Na ir visai gerai atrodo tas Švarcas! Visai netraukė ant senatvės

Pagrindinį juostos antagonistą įkūnijo aktorius Jamesas Caviezelis, daugeliui žinomas iš filmo „Kristaus kančia“, kuriame įkūnijo patį Dievo sūnų. Tuo tarpu čia jis visiškai kitoks. Plieninio veido ir sukaustančio žvilgsnio psichopatas kalėjimo direktorius, sukūręs tokį kalėjimą iš kurio net nesinori bandyti pabėgti. Jam puikiai pavyksta įkūnyti savo veikėją ir tas skleidžiamas šaltis pereina pačiam žiūrovui. Visiškai jokio dirbtinumo ir tik malonumas stebėti. Jis – tikrai ne Džokeris, bet visiškai kitokio tipo blogiukas, kuris gali ir patikti. Be J. Caviezelio juostoje sutinkame tikrai nemažai matytų veidų. Vincentas D‘Onofrio, lietuviams puikiai pažįstamas (arba greit tokiu tapsiantis) Vinnie Jonesas, Faranas Tahiras Amy Ryan ir kt. Visi aktoriai, net ir 50 centų Curtis Jacksonas, susiliejo su savo veikėjais, todėl juosta gavosi įtaigi, nenusibostanti ir nekelianti susierzinimo.

Kai toks žvilgsnis, abejonių dėl žiaurumo nekyla.

„Pabėgimo planas“ – tai vienas geresnių šių metų veiksmo filmų, pateikiantis visiškai kitą žvilgsnį į pabėgimus iš kalėjimo. Puiki siužetinė linija, nešabloninis humoras ir nepriekaištinga aktorių vaidyba įtraukia žiūrovą į veiksmą ir suteikia džiaugsmo su kiekvienu one-lineriu ir smūgiu į veidą.

Gravity / Gravitacija

Jau įpusėjo ruduo, galiausiai ateina tas laikotarpis, kai didieji kino blokbasteriai ima užleisti kino ekranus filmams, pretenduojantiems į Oskarų apdovanojimus. Dabar į kino sales žengia vienais stipriausių laikomi filmai. Ir, galbūt, ne finansine prasme. Vienas pirmųjų pretendentų su itin stipriu smūgiu kvies žiūrovus kino salėse patirti dar neregėtus pojūčius. Ar pamenate, keliuose filmuose iš kosmoso matyti Žemė ir ja grožimasi kokias 15 sekundžių? Vienas galingiausių šių metų filosofinių trilerių (jei taip galima pavadinti) „Gravitacija“ pakvies visus gėrėtis kosmoso vaizdas bent jau pusantros valandos.

G. Clooney lengvu pasigerėjimu savo emocijas perduoda visiems žiūrovams.

Grupelė mokslininkų kosmonautų, vadovaujama leitenanto Meto Kowalskio, atlieka gana įprastą misiją kosmose. Prieš grįžtant į Žemę belieka pataisyti palydovą ir sulaukti kelionės pabaigos. Daktarei Rajan Stoun tai pirmoji misija, o legendiniam M. Kowalskiui – paskutinė. Laidydami juokelius jie stumia laiką atviroje erdvėje, kai staiga komandą pasiekia liepimas kuo greičiau trauktis. Jie privalo tuč tuojau grįžti į erdvėlaivį ir bėgti, tačiau nespėja. Netikėtai pasisukę įvykiai palieka menką galimybę išlikti gyviems ir taip prasideda įtempta išlikimo kelionė.

Lyg paprastas pasiskraidymas virš debesų. Kylant saulei.

Juostos režisierius Alfonso Cuaronas šįkart padirbėjo iš peties. Sunki buvo šio projekto dalia, bet galiausiai, visa laimė, jis išvydo dienos šviesą. „Gravitacijos“ scenarijus buvo sukurptas iškart po to, kai A. Cuaronas sukūrė „Žmonių vaikus“, tačiau dėl negalėjimo išpildyti savo vizijos, kūrėjas tiesiog atidėjo projektą pažangesnėms technologijoms. Ir galiausiai, 2010 metais jis pradėjo darbus. Tris metus mėtytas ir vėtytas projektas galiausiai įsivažiavo ir puiki komanda sugebėjo sukurti bemaž šedevrą. Režisūrine prasme – tai vienas geresnių šių metų darbų. Scenarijus, taip pat rašytas to paties A. Cuarono ir nepriekaištingai nudailintas, su begale linksmų, dramatiškų dialogų, žmogiškų ir jautrių išgyvenimų ir labai aiškių metaforų apie gyvenimą ir atgimimą.

Daug smulkių detalių padidina tikrovės jausmą.

Žinant, kad dalis vaizdų yra tikri, o ne kurti specialiaisiais efektais, visai suprantama, kad viso filmo metu matomi „gyvieji“ peizažai tiesiog atims žadą. Ir atima. Atima taip, kad net pamirštama kvėpuoti. Operatoriaus darbas taip pat nepriekaištingas. Kiekviena scena, kiekvienas rakursas atrodo taip puikiai parinktas, kad kažko geriau ir būti negali. Neeilinis sugebėjimas vien kameros sukiojimu patiems aktoriams palengvinti darbą ir emocijas perteikti už juos. Garso montažas buvo tiesiog puikus. Kiekvienai daugiau ar mažiau įtemptai scenai buvo parinktas tinkamas kūrinys, o kur reikėjo – patys tikriausi kosmoso garsai. Juos užgožė tiktai spragėsius ir bulvių traškučius salėję griaužiančių žiurkių šnarėjimas. (Ne paėst į kiną atėjot, kiaulės!!). Bet kokiu atveju – vaizdai, garso takelis ar jo nebuvimas ir tiesiog pribloškiantys vaizdo efektai sukuria tokią neapsakomą jausmą, kad net sunku jį išreikšti. Vietomis įtampa buvo tokia sunki, kad galima pamiršti kvėpuoti. Aš pats filmo metu oro pritrūkau keturis kartus, o dukart buvau taip įsitempęs, kad raumenis ėmė skaudėti.

Neapsakomai gerai perteiktos emocijos.

Reikia nepamiršti ir vieno svarbaus aspekto – 3D. Ar geras tas efektas? Tikrai taip. Nepamenu, kada paskutinį kartą mačiau filmą, kuriame nuolat mirkčiojau nuo parskrendančių objektų, o visas žvaigždynas atrodė tiesiog ranka pasiekiamas. Ir dar vienas pliusas – juostoje nuolat naudojamas pirmasis asmuo. Kitaip tariant, tikrai nemažai laiko matysime veiksmą pagrindinės herojės akimis. Ir tai yra padaryta labai gerai ir įtikinamai.

Tokie vaizdai – tiesiog pasakiški.

 

Net sunku patikėti, kad dabartinė aktorių komanda, t.y. – Sandra Bullock ir George‘as Clooney‘is nebuvo pirmieji variantai. Kalbant apie pagrindinės juostos veikėjos dr. Rajan Stoun vaidmenį, į jį pretendavo arba dėl jo į aktores buvo kreiptasi bala žino kiek kartų. Labiausiai rolei buvo trokštama Angelina Jolie, kuri jos atsisakė net dukart. Po A. Jolie vaidmeniui atlikti buvo renkamasi dar iš 11 itin garsių aktorių. Visai gerai, kad ši rolė galiausiai kliuvo Sandrai Bullock. Ji sugebėjo tiesiog nepriekaištingai atlikti savo vaidmenį ir atskleisti visus režisieriaus bei scenaristo užmojus – perteikti siaubą, paniką, nusivylimą, tada – atgimimą ir galiausiai ryžtą siekti daugiau, ryžtą išlikti. Labai retas aktorius sugeba visą arba bent pusę filmo ištempti vienas ant savo pečių. Dalyje filmo Sandrai į pagalbą stojo George‘as, kuris taip pat nebuvo pirmasis pasirinkimas. Kad ir kaip tai keistai gali skambėti, labai džiugu, kad dėl filmavimų tvarkaraščių sutapimo aktorius Robertas Downey jaunesnysis atsisakė filmuotis šioje juostoje. Būtent šioje juostoje šiek tiek kaimietiška vyriška rolė labiau tinka Clooney‘iui. Šių dviejų aktorių, Sandros Bullock ir George‘o Clooney‘io, duetas tobulai sujungė du skirtingus pasaulius ir sudarė visišką harmoniją chaoso pilname kosmose.

Efektų ir emocijų samplaka tiesiog įtraukia į veiksmų sūkurį.

„Gravitacija“ – tai vienas įspūdingiausių ir labiausiai kvapą gniaužiančių filosofinių, draminių, išgyvenimo trilerių, savo vaizdais ir puikiu garso takeliu tiesiog prikaustantis prie kėdės nuo pirmos juostos minutės. Nepriekaištinga ir itin įtaigi aktorių vaidyba ir specialieji efektai taip įtraukia į veiksmo sūkurį, kad kartais tikrai galima užmiršti kvėpuoti. Tai filmas, kuris ne tik, kad pateks į kino istoriją, kaip vienas tobuliausių XXI a. pradžios filmų apie kosmosą, bet ir garantuotai šiais metais gaus bent vieną prestižinį Oskarą.

We are the Millers / Labas, mes Mileriai

Komedija yra labai nedėkingas žanras. Nors visi jas ir žiūri, bet retas lieka visiškai patenkintas tuo, ką pamato. Viskas nuolat kartojasi – tie patys juokeliai, tie patys aktoriai ir tos pačios, jau iki gyvo kaulo įgrisusios dramos, kurios galiausiai virsta laimingomis pabaigomis. Tačiau kino kūrėjai pradėjo gudrauti. Komedijos žanrą ėmė jungti su įvairiais postapokaliptiniais vaizdais, katastrofomis ir pan. Taip pradėjo atsiradinėti visokie „Projektai X“, „Dabar jau tikrai šikna“ ir panašiai (tiesa, pastarieji du filmai labai skiriasi kokybe, bet ne tai svarbu). Dabar jau retas kino režisierius ryžtasi imtis kažko tradiciško, tos „tikrosios“ komedijos. Be jokių didelių dramų, meilių, o tiesiog juostos, kurios metu visi juoktųsi susiėmę už pilvų, o palikę salę visi išeitų lamingi ir dar ilgai aptarinėtų nugirstus juokelius. Taip, tokie filmai į kino teatrus pastaruoju metu atkeliauja net labai retai. Ir štai – išimtis. Užkietėjusiems komedijų mėgėjams pradžiuginti buvo sukurtas vienas tradicinio tipo filmas, bandantis užkariauti žiūrovų simpatijas – „Sveiki, mes Mileriai“.

 

Orka prarija ryklį. Akvariume. Nuostabu.

 

Deivas yra užkietėjęs narkodyleris. O tiksliau – žolytės stumdytojas. Gyvena jis paprastai, niekam nesuka galvos, aprūpina visus klientus įvairiausių rūšių „žolelėmis“ ir nemato bėdos, jog neturi nei šeimos, nei per daug draugų. Taip jau nutinka, kaip visada gyvenime, kad Deivą ištinka nesėkmė. Iš jo pavogia visas žolės atsargas ir pinigus, kuriuos turėjo atiduoti savo tiekėjui Bredui. Tas nelieka itin patenkintas, bet pasiūlo išeitį iš padėties. Deivas turi iš Meksikos parvežti nedidelį žolės siuntinėlį ir už tai gauti tiek pinigų, kad lengvai padengtų skolą. Tam Deivas turi sugalvoti planą. Ir jis suburia komandą, o dar tiksliau – netikrą šeimą. Ir tuomet prasideda tikrieji nuotykiai ir smagumai. Ir kur čia jų nebus, kai visa netikra šeimyna yra visiška prietrankų grupelė – žolės pardavėjas, „egzotinių šokių šokėja“, iš namų pabėgus bjauri priekaištinga paauglė ir visiškai atsilupęs, pasaulį pro neaiškios spalvos akinius matantis bernas. Ir taip visai šiai gražiai šeimynėlei kelionėje prasideda įvairiausių kuriozinių įvykių lavina. „Truputis“ žolės tampa pilnu kelioniniu autobusiuku žolės, labai norintys bendrauti pakeleiviai yra daug grėsmingesni nei atrodo, visur pilna policininkų, autobusas sugesta ir t.t. Žodžiu, kelionė pilna juokingų nutikimų ir nesėkmių. Kaip viskas rutuliojasi toliau… Tiesiog nesinori sugadinti viso džiaugsmo.

Ar tai kiekvieno vyro svajonė?

Iš techninės pusės viskas labai tvarkinga. Režisierius Rawsonas Marshallas Thurberis nėra labai pasižymėjęs kine ir per savo karjerą žiūrovams pristatė tik vieną išskirtinesnį darbą – komediją „Rankinis“ („Dodgeball“). T\ačiau šį darbą jau galima būtų vadinti stipresniu jo karjeros šuoliu. Scenarijus ir dialogai parašyti puikiai ir, kai juos gerai įgyvendina, galutinis produktas gaunsi labai smagus. Vaizdo efektų šiame filme nebuvo itin daug, bet tai, kas buvo matyt, buvo padaryta kokybiškai. Operatorius puikiai susitvarkė su savo veikla, veiksmo metu kameros nedrebėjo ir tikrai neerzino. Iš garsinės pusės… Garso takelis buvo toks, kad buvo, bet nelabai pavyksta atsiminti – geras, ar ne. Taigi, bendrai žiūrint filmas buvo techniškai tvarkingas.

Ir štai, ponios ir ponai – žadėtasis striptizas. Atrodo neblogai.

Iš aktorinės pusės šis filmas taip pat nusipelno pagyrų. Aktoriai gal ir galėjo geriau, bet pasirodė tikrai gerai. Pagaliau Jennifer Aniston gavo tokį vaidmenį, kuriame gali išleisti savo gebėjimus gerai pajuokauti ir įsijausti į vaidmenį. Na, striptizo šokėjos vaidmuo jai tikrai tiko. Dėl labai išpūsto burbulo apie striptizą – man buvo sukelti per dideli lūkesčiai, todėl likau labai nusivylęs. Žinoma, prie viso gero jos pasirodymo prisidėjo ir savo nišą komedijoje atradęs Jasonas Sudeikis. Apie jo vaidinimą sunku kažką pasakyti daugiau, nei geras. O kartu šie aktoriai sudarė tikrai puikų duetą. Ir žinoma, nereiktų pamiršti įkyriuosius vaikus vaidinusių aktorių – Keisę įkūnijusios Emma‘os Roberts ir Kenį vaidinusio Willo Poulterio. Jie taip pat gerai atliko savo vaidmenis, ypač W. Poulteris. Tobulas sugebėjimas suvaidinti nekaltą, nieko gyvenime nesuprantantį vaikiną, kuriam baisiai visur nesiseka. Taigi, visa šeimynėlė tiesiog nepriekaištinga.

Kažkas net keistai pasijuto…

Likę aktoriai buvo kiek mažiau įsimintini ir įdomūs, išskyrus Nickas Offermanas, daugumai žiūrovų žinomas iš situacijų komedijos serialo „Parks and Recreation“. Žinoma, aktorius vaidinęs daug daugiau kur, tiesiog jo personažas tame seriale gerai žinomas. Tuo tarpu šioje juostoje jis taip pat gerai atliko savo vaidmenį ir savotiškai sužavėjo. Jo parodomas pasyvumas susijungė su atsiradusiu „kietumu“ ir viskas gavosi labai puikiai.

Neįkainojama akimirka.

“Labas, mes Mileriai“ – tai viena tų retų kokybiškų komedijų, kurią žiūrėdamas salėje gali visą laiką juoktis iš širdies. Jokio dibrtinumo, tikrai kokybiški dialogai ir smagiai papasakota istorija sukuria puikią atmosferą. Gerai į vaidmenis įsijautę aktoriai kelia tik geras emocijas, todėl ši juosta – visapusiškai gera komedija, kurią galima žiūrėti ne vieną ir ne du kartus.

Metallica Through the Never 3D

Pastaruoju metu kino teatruose atsiranda vis daugiau koncertinių/dokumentinių filmų. Viskas daugmaž prasidėjo nuo tragiško dokumentinio koncertinio filmo apie Justiną Bieberį “Niekada nesakyk niekada“. Vėliau kino teatrai ėmė vežti koncertus į kino sales. Dar visai neseniai žiūrovai galėjo išvysti Taline vykusį Robio Williamso koncertą. Ir, žinoma, didelės finansinės sėkmės sulaukusį paauglių mergaičių numylėtiniai atlikėjai One Direction taip pat pristatė savo “filmą“, kuris buvo nei gera dokumentika, nei geras koncertas. Tuo tarpu legendinė thrash metalo grupė Metallica savo koncertų įrašais jau nebestebina nieko. Sunku turbūt jau būtų ir suskaičiuoti, kiek koncertų ši grupė yra įrašiusi. Tačiau visų labiausiai mėgiamas ir vienas tobuliausių jų koncertų yra laikomas “Metallica S&M“, kuriame grupė koncertavo su San Francisko simfoniniu orkestru. Dabar Metallica žengia naują žingsnį į kino industriją ir sukuria ne dokumentiką, o tikrą filmą-koncertą “Metallica Through the Never“.

Nauja scena, daug pirotechnikos ir neužmirštamas reginys.

Šįkart apie siužetą labai trumpai. Tripas yra jaunas vaikinas, visur keliaujantis su grupe Metallica ir padedantis jiems (o tiksliau, prodiuseriams) atlikti įvairius darbelis koncertų metu. Ir taip, vieno koncerto metu Tripui paskiriama, atrodytų, paprasta užduotis – nuvažiuoti į miestą ir pasitikti furgoną, kuriam pasibaigė degalai. Jaunuolis imasi šio darbo, tačiau vos išvykus iš arenos įvykiai pakrypsta netikėta linkme. Paprasta užduotis virsta pavojingu, kraują stingdančiu nuotykiu, kai aplink skraido stiklo šukės ir riaušininkų vėzdai, girdisi arklio kanopų kaukšėjimas ir matosi pakaruokliai.

Čia kaip ir vienas iš raitelių – Mirtis.

Iš techninės pusės ši juosta yra nepriekaištinga. Na, siužetas labai paprastas, bet daugiau ir nieko nereikia. Režisierius Nimrodas Antalis, 2010 m. pristatęs filmą “Grobuonys“, šįkart sukuria tikrai įtemptą istoriją, sujungdamas ją su galinga ir žemę drebinančia muzika. Didelis šios juostos pliusas pačiam N. Antaliui – nereikėjo kurti dialogų. O dar tiksliau – be Metallicos šioje juostoje gal 3 sakinius pasakė prodiuseris ir tiek. Dar galima pasidžiaugti, kad N. Antalis ir Metallica išdrįso pasijuokti iš grupės fanų. Tiesa, šią pašaipą supras greičiausiai tik metalui prijaučiantys ir tikruosius Metallicos fanus žinantys piliečiai. Visa kita buvo perteikiama vaizdais ir grojama muzika. Jeigu kalbant apie scenografiją ir efektus koncerte – kažkas neįtikėtino ir pritrenkiančio. Karo lauko epizodas tiesiog pribloškė, o nuo liepsnų ir sprogimų ryškumo reikėjo net užsimerkti. Filmo dalyje efektai buvo taip pat geri. Keliose vietose matėsi CGI, tačiau tai labai neerzino. Operatorių darbas buvo visiškai nepriekaištingas, tiesiog perfecto. Na, o apie garsą turbūt nereikia ir nė kalbėti.

Riaušių pradžia, skambant Master of Puppets. Iškart šiurpuliukai ima lakstyt.

Filmo metu grupė Metallica atlieka pačius įsimintiniausius savo kūrinius – Master of Puppets, Enter Sandman, Nothing Else Matters, One, Ride the Lightning, And Justice for All ir kt. Filme tikrai nevengia pasišaipyti ir iš savęs. Tarkim, kad ir iš nuolat palink kaip beždžionės šokinėjančio ir bosine gitara sienas drebinančio Roberto Trujillo.

Tokiom akimirkom tikrai reikėjo prisimerkt.

Apie aktorius – labai trumpai, nes jų buvo tik vienas. Dane’as DeHaanas. Kylanti žvaigždė Holivude, jau vaidinęs tokiuose filmuose kaip “Linkolnas“, “Niujorko šešėlyje“, “Vaizdo dienoraštis“ ir kt. Būdamas 26 m. sugebėjo suvaidinti krūvoje filme ir retas kada paminėjo jį blogu žodžiu. Reto talento šių laikų aktorius, kuris vaidina itin sudėtinguose vaidmenyse. Šis vaidmuo – ne išimtis. Per visą laiką jis neištarė nė vieno žodžio ir įvykius perteikė tik savo veidu ir emocijomis.

Aplink vien chaosas.

“Metallica Through the Never 3D“ – tai tobula kino ir muzikos industrijos sintezė, kurios iki šiol nesiryžo įgyvendinti dar joks atlikėjas ar grupė. Sveika dozė humoro, susijungianti su siaubu ir iš vietos judinančia muzika prikausto žvilgsnį prie ekranų nuo pirmo akordo. Pagrindinis juostos klausimas išlaikomas iki pat galutinių filmo titrų gali nudžiuginti arba nuvilti, tačiau iš kino salės išėjus lieka tik geros emocijos po įspūdingo reginio, kurį sukuria toli gražu ne kiekvienas kinematografas.

Kick–Ass 2 / Smūgis žemiau juostos

Dabartinę kino rinką iš esmės ėmė valdyti knygos ir komiksai. Vos ne kasdien daugėja įvairiausių knygų ekranizacijų ir skirtingų komiksų veikėjų perkėlimų į didįjį ekraną. Kalbant konkrečiai apie komiksus, akivaizdu, kad šioje rinkoje lyderio pozicijas užima „Marvel“ komiksai, jiems pavymui seka „DC comics“. Kartais galvas iškiša ir kitokių komiksų kūrėjai. Pernai buvo „Dredas“, o 2010 m. – „Kick-Ass“, lietuviškai išverstas labai kvailai, todėl pavartosiu tą pavadinimą tik kartą – „Ateini čia arba gausi į dūdą“. Ir, galiausiai, po ilgų tęsinio maldavimų pirmojo „Kick-Ass“ komikso autorius sukūrė istorijos pratęsimą, pagal kurį ir buvo sukurta antroji serijos dalis „Kick-Ass 2“, lietuviškai dar žinoma kaip „Smūgis žemiau juostos“.

Kietasis subinių spardytojų duetas

Antrojoje „Kick-Ass“ dalyje veiksmas galima sakyti prasitęsia nuo to, kas vyko pirmojoje dalyje. Deivas Lizewskis vis dar nevykėlis, tik nebepasirodantis su kostiumu. Krisas Damiko širsta, kad Kikesas nužudė jo tėvą, o Mindė Makredi toliau tęsia Didžiojo Tėtušio palikimą slapta besitreniruodama, kad nesužinotų jos globėjas detektyvas Viljamsas. Mindė, arba dar kitaip – Muštukė, pradeda gyventi normalų paauglių gyvenimą. Nors pradžioje ji ir treniravosi, bet ne savo noru atsisakė superherojės amato ir pradėjo įsilieti į bendraamžių gyvenimą mokykloje. Tačiau jaunajai herojei sunku rasti savo vietą, ypač kai miestui pradeda grasinti naujas super blogietis Močkrušys, pradėjęs rinkti blogiukų armiją. Ir nors Kikesas su draugais superherojais subūrė kovotojų su nusikaltimais grupelę, kuriai priklauso įvairaus plauko geradarių, jiems sunkiai sekasi kovoti prieš Močkrušio būrį. Iki tol, kol jų pusėn stoja violetinė ginklų valdytoja.

Didysis pulkininkas

Galima tik pasidžiaugti, kad režisieriaus vairą perėmęs Jeffas Wadlowas nenutolo nuo pirmosios filmo dalies stilistikos, kuri buvo ypatinga savo žiauriu pateikimu, pilna ir tikroviškų, ir kiek perspaustų kovų scenų. Žinant, kad komiksas, pagal kurį paremtas šitas filmas yra ganėtinai silpnas, pati juosta smarkiai pranoko ne tik paprastų žiūrovų, bet ir gerbėjų lūkesčius. Ir, nors tęsinys kiek silpnesnis už pirmtaką, režisieriaus įdirbis į šią juostą tikrai matosi. Džiugu, kad iš esmės nieko gero gyvenime dar nesukūręs J. Wadlowas sugebėjo nesugadinti filmo, o visai gerai suderinęs scenarijų ir dialogus padarė tikrai kokybišką produktą. Žinoma, tobulėjimui vietos tikrai dar yra, bet galutinis rezultatas tikrai sukelia daug gerų emocijų. Operatoriaus darbas vietomis erzino, bet iš esmės dar visai galimai žiūrėti. Kas filme tikrai gerai, tai garso takelis ir vaizdo efektai. Nukirsta ranka ar trykštantis kraujas atrodė kiek nesmagiai, sprogimai tiesiog sužavi, o gera muzika visą efektą tik sustiprina.

 

Motinėlė Rusija deginasi

 

Iš aktorinės pusės viskas kiek svyruoja. Keli aktoriai savo vaidmenis atliko stulbinamai gerai, kiti buvo visiškai apgailėtini. Prie gerųjų galima priskirti pagrindinę šios juostos heroję Muštukę įkūnijusią Chloe Grace Moretz, kuri su metais vis labiau lavina savo sugebėjimus vaidinti ir puikiai perteikia visus vaidmenis. Šioje juostoje ji taip gerai perteikė savo vaidmenį, tą nesuvokimą, kas dedasi aplink ją, nejaukumą būnant plastikinių mergiočių tarpe, kad kartais net kildavo gailestis. Jos partneris, Deivą Lizewskį vaidinęs Aaronas Tayloras-Johnsonas taip pat patobulėjo. Patobulėjo ne tik vaidyboje, bet ir fizinėje formoje. Jis ir anksčiau gebėjo vaidinti, o dabar tiesiog malonu stebėti, kaip jaunųjų aktorių duetas nušluoja didžiąją dalį kitų veikėjų. Dar daugiau džiaugsmo sukėlė ekrane pasirodęs komedijos grandas Jimas Carrey‘is pulkininko Žvaigždėjuosčio (kaip jį čia pavadint dar, pulkininkas žvaigždutės ir juostos?) rolėje. Itin šarmingą veikėją įkūnijęs Jimas tikrai suteikė malonumo žiūrint į ekrane matomus vaizdus ir dialogus. O kur jau dar jo šuo Šulcas ar Štolcas, ar dar kažkoks vokiškas vardas, prasidedantis Š. Iš blogiukų geriausiai savo vaidmenį atliko tik Motiną Rusiją vaidinusi Olga Kurkulina. Baisi kaip II pasaulinis karas sportininkė iš Ukrainos sugebėjo tiesiog pasakiškai įkūnyti bauginančios moters su plieniniais kiaušiniais įvaizdį. Taip ji įvedė bent vieną rimtą veikėją į blogiukų armiją.

Visa šutvė su pulkininku priešakyje

 

Visi kiti aktoriai arba liko neįsimintini, arba vaidino visiškai neįtikimai. Kaip geriausia didžiojo ekrano siaubo pavyzdį galima įvardinti Močkrušį įkūnijusį Christopherį Mintz-Plasse‘į. Nors ir anksčiau jis nežibėdavo savo vaidmenyse, čia jis atrodė dar tragiškiau su nusususia penkių plaukų barzda ir aptemptu lateksiniu kutuotu kostiumu. Ir, nors idėja ir buvo jį taip pavaizduoti, bet bendras vaizdas ganėtinai kraupus. Prie to paties kraupaus vaizdo prisidėjo ir apgailėtina vaidyba su spiegimu, galiausiai sukelianti tokią neapykantą kaip karaliui Džofriui iš „Sostų žaidimo“. Tiesa, čia nekenti aktoriaus, kad gadina vaizdą, o ten – veikėjo. Tarp dviejų frontų lakstantį Todą vaidinęs Augustus Prewas taip pat nesužibėjo, mat… jis tiesiog buvo neįdomus veikėjas ir per daug pasireikšti jam nebuvo kur. Dar viena blogiukė – Claudia Lee, suvaidinusi bjaurią pasipūtusią vidurinės mokyklos žvaigždutę blondinę Bruk. Tiesa, ji atrodė tikrai piktybiška, bet labai matėsi perspaudimas, todėl norėjosi, kad peržiūros metu ji kuo greičiau dingtų iš ekranų. Visi kiti aktoriai – arba greitai mirė, arba tiesiog liko nustumti į penktą planą, kuriuose jie nebesimatė.

Kas. Čia.

„Smūgis žemiau juostos“ – ganėtinai geras pirmojo, jau kultiniu filmu tapusio „Kick-ass“ tęsinys. Juostoje netrūksta nei dramos, nei smurto, o veiksmo scenos pavaizduotos labai įtikinamai ir žiauriai. Puikus garso takelis susipina su didžiajame ekrane matomais vaizdais ir suteikia gana didelį malonumą, kurį dar labiau sustiprina gerai parašyti veikėjų dialogai. Nors šis filmas pirmajam ir nusileidžia, bet ne tiek daug, todėl visi žiūrovai turėtų likti patenkinti. „Smūgis žemiau juostos“ leidžia atsipalaiduoti ir mėgautis vaizdais. Tai yra pramoga, bet ne visai šeimai (bent jau ne mažiesiems).

Mortal instruments: The City of Bones / Mirties įrankiai: Kaulų miestas

Į kino ekranus pastaruoju metu atkeliauja vis daugiau pagal populiarius pasaulinius bestselerius sukurtų filmų. Ir nesvarbu kokio žanro jie būtų – mokslinės fantastikos, tiesiog fantastikos, detektyvai ar trileriai. Didžioji dauguma jų pasiekia savo skaitytojus ir būna finansiškai sėkmingi. Kaip vienus sėkmingiausius projektus galima būtų įvardinti „Hario Poterio“ ir „Žiedų valdovo“ filmus, vis dar kuriamą „Bado žaidynių“ trilogiją ir visame pasaulyje mylimą ir nekenčiamą „Saulėlydžio“ sagą. Šiuo metu kino kūrėjai vis bando rasti atsvarą pastarajam projektui, siekdami sukurti gerokai kokybiškesnį produktą ir lygiai tokį pat finansiškai sėkmingą. Perimti meilės ir fantastikos filmų estafetę iš „Saulėlydžio“ bandė tos pačios autorės sukurta „Sielonešė“ ir „Nuostabūs sutvėrimai“, bet jiems sekėsi gana prastai. Dabar į kino teatrus žengia už ankstesnius kūrinius akivaizdžiai stipresnis kandidatas – fantastinis filmas „Mirties įrankiai: Kaulų miestas“.

Istorijos pamoka.

Klerė Frei atrodo paprasta paauglė, gyvenanti Niujorke kartu su savo menininke mama Džoslina ir visiškai neaišku kuo užsiimančiu mamos draugu Luku. Ir žinoma, Klerė turi geriausią draugą Saimoną, kuris yra ją iki ausų įsimylėjęs, bet Klerė jį laiko tik draugu. Vieną dieną mergina ima piešti keistą simbolį, kuris galiausiai pakeičia jos gyvenimą. Kartu su visur matomu ir piešiamu simboliu ji ima matyti ir tai, ko paprasti žmonės tiesiog nemato. Klerė viską ima suprasti, kai jos mama yra pagrobiama. Tik tada ji sužino, kad ji nėra eilinė žemėnė. Su tikruoju pasauliu ir kas iš tiesų slypi už paslaptingojo simbolio ją supažindina prieblandos medžiotojas Džeisas. Jis, kartu su dar keliais prieblandos medžiotojais, kurie, beje, yra prie išnykimo ribos, padeda Klerei ieškoti pagrobtos mamos. Siekdami savo tikslo jie sutinka visus įmanomus antgamtinius padarus – demonus, vampyrus, vilkolakius ir dar bala žino ką. Galiausiai tarp Klerės ir Džeiso užsimezga jausmai, kurie ne tik aplinkiniams, bet ir jiems patiems apkartina gyvenimus.

Tokie vaizdai geruoju niekada nesibaigia.

Pirmiausia reiktų aptart kuo ši istorija skiriasi nuo su ja tapatinama „Saulėlydžio“ saga. Tai labai paprasta – viskuo. Taip, šiame filme yra meilės trikampis ir vienas iš kampų lieka įskaudintas. Filme yra vampyrų ir vilkolakių (jei „Saulėlydyje“ juos galima vadinti vilkolakiais). Tuo visi panašumai ir baigiasi. „Mirties įrankiai“ skiriasi itin daug kuo. Čia yra pasaulis pasaulyje, t.y. pasaulis, kurio paprasti žemėnai nemato. Juostoje žiūrovai (ar knygų skaitytojai) gali sutikti raganas, demonus, vilkolakius, keistas susiųtaburnes būtybes ir dar daug mistinių būtybių. Tik zombių nėra. Gal ir gerai. Dėl toliau aprašomų dar didesnių ir esminių juostos privalumų filmai yra tiesiog nesulyginami tiek vykstančia istorija, tiek režisūriniu ir aktoriniu išpildymu, tiek vaizdingumu.

Čia buvo kiek… nejauku. Ir kažką labai priminė.

Kalbant apie techninę pusę, režisieriaus pasirinkimas yra ganėtinai keistas. Žinant, kad garsiausi jo darbai buvo „Agentas Kodis Belas“ ir „Karate vaikis“ (naujasis, su J. Smithu), užleisti režisieriaus kėdę Haraldui Zwartui buvo tikrai rizikingas žingsnis. Ir visai gerai pasiteisinęs. Galbūt šis filmas režisieriui šlovės ir neatneš, bet bent jau spyrį karjeroje tikrai padarys, nes jau dabar aišku, kad jis režisuos ir antrąją filmo dalį. Sunku pasakyti, kaip viskas turėjo atrodyti knygoje, bet režisierius tikrai nepasikuklino perteikdamas žiūrovams demonus. Tai buvo ganėtinai nepatrauklu net pripratusiai akiai, nors būtent tas baisumas ir labai sužavėjo. Juk ne kaskart gali savotiškai su meile susijusiame fantastiniame filme pamatyti baisius ir net šlykščius mistinius padarus. Scenaristą, kaip ir knygos autorę, vertėtų pagirti už tikrai gerai parašytus tekstus, nors ir ne kartą girdėtus. Juk žinia, kad dviračio iš naujo neišrasi. Užtat matant visą bendrą vaizdą dialogai neatrodė nuvalkioti, o puikus humoras savo vietoje tikrai kėlė nuotaiką. Tiesa, galima būtų ir primėtyti akmenų į jų daržus, nes buvo vietų, kurios taip ir liko nepaaiškintos.

Beveik akimirka iš Hario Poterio filmo.

Operatorių darbas tikrai geras ir visai neerzinantis, todėl žiūrėti filmą yra malonu, o veiksmo scenos visiškai nevargina. Galima pasidžiaugti ir dėl vaizdo efektų. Jie, žinoma, ne aukščiausios kokybės, o labiausiai į akis lindo CGI vilkolakiai. Galbūt dėl to jų filme buvo tiek mažai. Ir vis dar galima piktintis, kad vilkolakiai vaizduojami kaip vilkai, o ne ant dviejų kojų vaikštantys į vilkus panašūs monstrai, kokie jie ir turėtų būti. Bet tai yra tik menkniekis, dėl kurio neverta naikinti ląstelių. Gerai bent tiek, kad tai nebuvo didesni, išfenuoto kailio vilkiukai. Ir dar dėl ko galima pasidžiaugti – vampyrai neblizga ir bijo saulės! Na ir garso takelis. Kiek pamenu, jis buvo geras, bet sunku tiksliai pasakyti, nes istorija taip įtraukė, kad viskas susiliejo į puikią harmoniją.

It būtų tikras rektorius.

Greitai apžvelgiant aktorių kolektyvą galima pasidžiaugti naujosiomis kino žvaigždėmis, kurios su kiekvienu savo darbu tobulėja. Ne dideliais žingsniais, bet juda į priekį. Jaunoji aktorė, Phillo Collinso duktė Lilly Collins ne tik gražėja, tobulėja profesionaliai, bet ir išlaiko savo išskirtinį bruožą – plačius tamsius antakius. Nieko baisaus su jais nebėra, bet tai tikrai bus ilgai jos išskirtinis bruožas. Tie, kuriems atrodo, kad antakiai užgožia jos vaidybą gali išsitrinti sau galvas. Aktorė puikiai įkūnijo savo personažą, vizualiai neerzino visiškai niekas. Nei kaprizai, nei bandymas būti stipriai, o akivaizdus nuovargis veide tik sustiprino personažą. Jos kolega, įkūnijęs prieblandos medžiotoją Džeisą Jamie‘is Campbellas Boweris čia atrodė irgi tinkantis vaidmeniui. Taip, berniukas gražuoliukas, bet ko daugiau reikia tokiam filmui? Ir aktorinių sugebėjimų šis jaunas aktorius tikrai turi. Nors ir vaidino tame pačiame „Saulėlydyje“ ir „Haryje Poteryje“, ir „Svynyje Tode“, čia aktorius atsiskleidė labiau. Bent jau jam buvo suteikta tokia galimybė. Taigi, galima manyti, kad ateityje jo matysime daugiau. Ir trečiasis trikampio kampas – Robertas Sheehanas. Tikrai ne toks gražuoliukas, bet atrinktas į labai tinkantį vaidmenį. Aktorius gana gerai įsijautė į kiek moksliukiško, baikštaus įsimylėjusio vaikino vaidmenį, o savo sumišimą po to, kai mylima mergina jį kaip ir atstūmė, jis pavaizdavo taip, lyg viskas vyktų iš tikrųjų [kalba neina apie marozėlius, kurie atstumti pradeda draibstytis putomis ir parausta baisiau už filme matomus demonus].

Kažkas labai jau gražaus ten žiba…

Antraplaniai aktoriai taip pat gerai pasirodė. Žinoma, visada gali būti geriau, bet nė vienas aktorius per daug nenusivaidino. Buvo itin keista stebėti Lena Headey atliekančia gerosios veikėjos vaidmenį. Dauguma žiūrovų jau turbūt priprato jos nekęsti dėl Cersėjos vaidmens TV seriale „Sostų žaidimai“. Taip pat, kiek nuvylė Jaredas Harrisas, šioje juostoje įkūnijęs paslaptingojo instituto vadovą Hodžą. Jei antrojoje „Šerloko Holmso“ dalyje jis meistriškai suvaidino profesorių Moriartį, tai čia buvo nei šioks, nei toks. Pagrindinį juostos blogietį Valentiną įkūnijęs Jonathanas Rhys Meyeris irgi atrodė ne iki galo įsijautęs į vaidmenį. Iš esmės, suvaidinti psichopatą su magiškomis galiomis jam sekėsi neblogai, bet pritrūko to užsidegimo, kurį jis demonstruoja naujajame seriale „Drakula“. Likusius du prieblandos medžiotojus įkūniję aktoriai Kevinas Zegersas ir Jemima West savo vaidmenis atliko įtikinamai ir kruopščiai. Tiesa, didesnį ir geresnį įspūdį paliko Jemimos West vaidinama Izabelė. Graži moteris ir liepsnosvaidis įkaitins tikrai ne vieną vyrą. O dar mosuojamas mistiškas gyvatiškas botagas kartu su staigiais koviniais judesiais tiesiog priverčia prilipti prie ekrano.

Turėtų būt tikrai karšta!

Dėl palyginimo su knyga, sunku kažką ir pasakyti, kai pats nesi jos skaitęs. Iš knygą jau skaičiusio žmogaus jau teko girdėti, jog juosta yra labai pritraukta prie romano, nors tam tikri akcentai buvo išmesti, o kai kas ir prikurta.

„Mirties įrankiai: Kaulų miestas“ – tai viena geriausių fantastinių knygų adaptacijų per daug metų. Juostoje matoma meilės istorija nėra pagrindinis akcentas, todėl bjaurūs demonai, įtraukiančios veiksmo scenos ir puikiai pritaikytas humoras leis įsijausti į fantastinį pasaulį ir nepajusti prabėgančių valandų. Nors ir pasitaikė klaidų, jos buvo nedidelės ir bendro vaizdo negadino. Gal šis filmas peno apmąstymams ir nesuteiks, bet išėjus iš kino salės bus dar ilgai sunku pamiršti ekrane matytus įvykius. Būtent tokia pramoga yra verta išleistų pinigų.

Jack the Giant Slayer. Džekas milžinų nugalėtojas

Kaip minėjau ankstesnėje apžvalgoje, Holivudo kūrėjai niekaip nesugeba išlipti iš tradicinių pasakų perdirbinėjimų. Žinoma, bandymai rasti vis naujus kampus iki gyvo kaulo įgrisusioms istorijoms niekaip neatsibosta žiūrovams, todėl artimiausiais metais dar galime tikėtis naujų pasakų versijų. Šįkart į mūsų kino teatrus plačiu žingsniu atžengia dar vienos pasakos perdirbinys. Tradicinė „Džeko ir stebuklingos pupos“ istorija visaip persivarto ir Džekas tampą milžinų žudiku. Arba, kaip lietuviai mėgsta išdirbti tikslius filmų pavadinimus – „Džekas milžinų nugalėtojas“.

Tikrai žadą atimantys vaizdai.

Visa istorija prasideda nuo Džeko kelionės į turgų parduoti arklį su vežimu. Ir, žinoma, jaunuolis mainais į arklį gauna maišelį pupų, o ne varinių. Dėl tokio “pelno“ nelabai apsidžiaugia Džeko dėdė ir iškeliauja pats į miestą parduoti daiktų ir nupirkti medžiagų namo atnaujinimui, kurį lietus merkia kiaurai. Vieną naktį į Džeko namus prisibeldžia liūties užklupta princesė Izabelė, kurią Džekui teko garbė apginti turguje nuo siautėjančių girtų miestiečių. Tik tada, laimės ar nelaimės dėka, nuotykių užsigeidusią princesę į padanges iškelia magiška pupa, kurią sušlapino lietaus vanduo. Nors Džekas ir bando išgelbėti princesę, bet pastangos nueina veltui ir jis prabunda tik kitą rytą, pažadintas prunkščiančio arklio. Prie pupos stiebo atvykęs karalius su visa gvardija karių ir princesės pažadėtuoju sunerimsta, kai sužino, jog princesė atsidūrė pupos stiebo viršuje. Į gelbėjimo “operaciją“ pasiunčiami geriausi karaliaus sargybos kariai, princesės būsimas vyras ir Džekas. Po kelių dienų kelionės ir sunkių išbandymų komanda pasiekia pupos stiebo viršūnę ir patenka į magišką pagieža alsuojančių milžinų karalystę, kuri įsikūrusi debesyse tarp dangaus ir žemės. Ir čia jau prasideda visas smagumas.

Toks tikras ironijos pilnas blogiukas.

Iš techninės pusės vertinti šią juostą yra tikrai nelengva. “Iksmenų“ ir “Valkirijos“ režisierius Bryanas Singeris prie savo darbų turi ir klaikią Supermeno versiją “Supermenas: sugrįžimas“. Ši juosta, visgi, nėra baisi. Netgi, sakyčiau, visai nebloga. Kaip iš pasakos išspausta istorija filmas yra tikrai neblogas ir gana gerai įgyvendintas, viso filmo metu nejaučiamas nuobodulys ir istorija neturi labai didelių šokinėjimų. Siužetas nėra lėkštas, bet nuspėti jį galima. Aišku, kur čia nenuspėsi, kai pasaką skaitęs ne vieną dešimtį kartų. Vaizdo efektai filme yra tikrai labai geri. Gal tik sakyčiau, jog 3D šiam filmui nereikalingas. Akivaizdžiai matyt, kad vaizdas yra konvertuotas į 3D ir lindimo iš ekrano ne itin matosi. Taigi, visikas labai paprasta – 3D nevertas filmas.Bet visa kita – labai puiku. Spalvos, aplinkos gražios, efektai atrodo įspūdingai, o milžinai irgi neatrodo dirbtini. Matosi, jog efektams buvo išleisti beprotiški pinigai. Garso takelis nors ir neįsimintinas ir šiurpuliukų nekėlė, buvo visai neblogas ir gerai prisietas prie matomų vaizdų. Galima pasidžiaugti ir dėl visai kokybiškų dialogų, puikiai atskleidžiančių visus veikėjus.

Šaunioji trijulė.

Priešingai nei filme apie burtininką Ozą, šioje juostoje didžiąją dalį veikėjų sudaro vyrai. Jei jau rimtai, tai nepamenu daugiau moterų už princesę ir jos mamą. Princesę Izabelę vaidinusi Eleanora Tomlinson visai neblogai pateikė savo veikėją ir žavėjo viso filmo metu. Pvaidmenį atlikęs Nicholas Houltas, visų nušvilpiamas dėl kreivos fizionomijos, mano nuomone, pasirodė visai neblogai. Ir nesuprantu, kuo kliūna ta fizionomija. Jaunuolis kaip visi, gana paprastas, puikiai tinkantis vaidinti myulintį zombį ir visai nieko susižiūri čia. Jei aktorius turi daugiau emocijų už Kristen Stewart galima tik paploti ir jau džiaugtis. Gal tai ir spjūvis visiems didiems galvočiams, bet man šis jaunas ir vis greičiau karjeros laiptais kylantis aktorius visai patiko. Jis nėra tipinis gražuoliukas, o ir įvairių išraiškų filme tikrai netrūko.

Šaunioji trijulė 2 (humoro filme netrūksta)

O kad jau prakalbom apie gražuoliukus… Karališkosios sargybos vadą Elmontą įkūnijęs Ewanas McGregoras kaip visuomet nuostabiai atliko savo vaidmenį. Ir galima pripažint, kad kardas ir šarvai jam tiko kuo puikiausiai. Taip pat filme buvo visas žvaigždynas – karaliaus vaidmenį atliko Ianas McSheanas. Nors tas vaidmuo pasirodė gana silpnas ir ne iki galo išdirbtas. Tuo tarpu Stanley’is Tuccis puikiai įkūnijo blogąjį personažą. Tai yra vienas iš tų veikėjų, kuriam tinka vaidint bet ką. Ar tai būtų homoseksualus dizaineris, ar piktadarys. Prie aktorių žvaigždyno prisijungė ir garsus britas Billas Nighy’is, įgarsinęs dvigalvio milžino protingąją galvą.

Milžinai kaip skėriai.

“Džekas milžinų nugalėtojas“ – tai savaip įdomus, dėmesį išlaikantis ir geras emocijas po seanso paliekantis filmas. Nors juosta iš techninės pusės turi trūkumų, bet juos nustelbia platus ir žavus aktorių kolektyvas. Kūrėjai žaidžia su vaizdo efektais ir nepasiteisinančiu 3D efektu, todėl nors aktoriai ir geri, bet vaizdai juos nustelbia. Bet kokiu atveju, po filmo nelieka jokių blogų emocijų. Ir net jei įspūdžiai ir pats filmas greit užsimirš, su mielu noru bus galima jį pažiūrėti dar kartą.

Oz the Great and Powerful. Ozas: didis ir galingas?

Tendencija nuolat kurti seniai visiems iki gyvo kaulo įgrisusių pasakų ekranizacijas neapleidžia Holivudo. Vos kelis visiškai originalius darbus per metus išspaudžianti kino industrija bando iš jau visiems įaugusių pasakų išspausti vis kažką naujo. Buvo „Batuotas katinas“, „Snieguolė ir medžiotojas“, „Veidrodėli, Veidrodėli“, „Jonukas ir Grytutė – raganų medžiotojai“ ir dar gyva bala filmų, kuriuose pasakos perdaromos pagal scenaristo ir režisieriaus užgaidas. Dabar kino ekranus pasiekė dar vienas filmas, kuriame prisiliečiama prie kiek mažiau judinamos Laimano Franko Baumo „Smaragdo miesto burtininko“. Nors apie šį burtininką sukurta 14 knygų, kino kūrėjai sumastė apžvelgti Ozo burtininko priešistorę, apie kurią kalbos anksčiau lyg ir nebuvo. Taigi, pakalbėkime apie visai naują senos istorijos pasakojimą filme „Ozas: didis ir galingas“.

Vaizdai tikrai pritrenkia.

Istorija prasideda nuo paprasto keliaujančio cirko iliuzionisto, apdumiančio akis ne tik žiūrovams, bet ir visoms merginoms iš eilės. Savo meistrišku ranku miklumu ir liežuvio ilgumu jis visiems (-oms) atimdavo žadą. Kol vieną dieną, iliuzionisto Ozo lovelasiškumas pakiša jam pačiam koją. Ir taip, bėgdamas nuo galimų pasekmių gerti maistą pro šiaudelį jis išskrenda oro balionu į nežinomybę. Arba į viesulą. Čia kaip pažiūrėsi. Padedamas mistiško viesulo iliuzionistas Ozas nukeliauja į Ozo šalį (koks sutapimas!) ir yra palaikomas pranašiškuoju burtininku, išgelbėsiančiu magišką pasaulį nuo blogosios raganos siautėjimų. Taigi, neturėdamas iš ko rinktis, Ozas leidžiasi kelionėn, į kurią buvo pastūmėtas Smaragdo miesto burtininkių Teodoros ir Evanoros. Kelionėje prašalaitį lydi humoro jausmo nestokojanti skraidanti beždžionė ir porcelianinė lėlytė. Keliaudami draugai suvokia, kad viskas yra ne taip, kaip nušvietė Smaragdo miesto burtininkės. Greitai viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir iliuzionistui, padedant tikrajai gerajai burtininkei ir paprastų žmonių, tenka gelbėti magiškąją karalystę nuo didžio blogio verčiantis tuo, kas yra po ranka.

Ši beždžionė, kad ir sparnuota, visai nejuokinga.

Techniškai filmas tikrai kokybiškas. Tiesa, pati idėja gal kiek silpnoka ir scenarijus visgi nebuvo tiek gerai išdirbtas, kad išėjus po seanso aikčiotum nuo pasitenkinimo. Ir nors puikiai žinome Samą Raimį (senasis „Žmogus voras“, „Piktieji numirėliai“), šis filmas neteikė tiek džiaugsmo kaip jo ankstesnieji kūriniai. Žinoma, aktoriai geri, kostiumai gražūs, spec. efektai labai geri, bet paties ilgalaikio efekto neišlieka. Gal pati istorija nėra dėkinga. Tačiau puikiai žinome, kad net iš silpnesnių istorijų yra galima padaryti gerokai įdomesnius filmus. Kalbant apie specialiuosius efektus… Va dėl ko Raimis tikrai niekada neprašauna. Niekada. Bet susikoncentravimas ties vaizdu nublukina pagrindinius dalykus. Bet kokiu atveju, akims peno tikrai netruks. Taip pat reiktų pagirti kostiumų dizainerius, kurių darbas buvo labai matomas. Įvairių aprangų gausa jis tikrai nenusileido “Veidrodėli, veidrodėli…“ pasakai. Garso takelis, kaip ir pats filmas, nepaliko didelio įspūdžio ir gan greitai pasimiršo.

Ak, magija… Ir kaip ji be dūmų?

Tuo tarpu aktoriai juostoje savo darbą atliko be didesnių priekaištų. Moterys buvo ne tik gražios, bet ir talentingai perteikė visus joms paskirtus veikėjus. Rachel Weisz įkūnijo suktą burtininkę ir jai tai puikiai sekėsi daryti. Jai tiko ir gerietės ir blogietės vaidmuo. To, deja, negalėčiau pasakyti apie Mila Kunis. Žalias Šreko pusseserės grimas irgi nepridėjo pliuso. Iš esmės, jai tiko iki ausų įsimylėjusios naivios merginos moderniu kostiumėliu vaidmuo, bet būti bjauriai ir žaliai raganai sekėsi… Kiek neypatingai. Nors kaltę ir versčiau grimui, visgi, jai vaidinti klykiančią bjaurybę pritrūko vidinio blogio. Nedrįstu sakyt, kad aktorinio talento, nes ši aktorė yra tikrai gera. Glindą (koks nepatrauklus vardas) vaidinusi Michelle Williams pasirodė tikrai gerai, nes jau kam kam, bet jai nė per kur blogiukės vaidmuo nebūtų tikęs. Iš akių matosi, jog ši aktorė yra per švelni piktybiškiems vaidmenims. Ir, vertindamas kiek įmanoma objektyviau, galiu pripažint, jog jos vaidmuo mane beveik įtikino. Galėjo būt geriau, bet nevarykim Dievo į medį.

Kaip raganos, nelabai baisios. Bent kol kas.

Vyrų frontą šioje juostoje laikė Jamesas Franco ir Zachas Braffas (arba tiesiog daktariūkštis). Franco tikrai nepriekaištingai atliko savo vaidmenį ir sugebėjo perteikti pačias įvairiausias įmanomas emocijas. Kiekvienas epizodas buvo įtikinantis ir neperspaustas. Jau iš ankstesnių šio aktoriaus darbų buvo aišku, kad vaidmens jis nesugadins. Aktorius, gebantis įsikūnyti į įvairius personažus, parodė save tik iš gerosios pusės. O jo kolega Braffas, įkūnijęs ne tik gyvą žmogų, bet ir davęs balsą sparnuotai beždžionei išliko tipišku juokingu savimi. Iš jo daug tikėtasi nebuvo, todėl ir nebuvo ko nusivilt. Nepaisant kitų vyrų juostoje (kurių buvo ne itin daug, neskaitant tų “masovkėse“) norėtųsi išskirti Bruce’ą Campbellą. Ne dėl kažkokio įspūdingo vaidmens ar nerealaus pasirodymo, bet tik todėl, kad jis fainas. Simpatiją šiam aktoriui turėtų jausti visi mėgę “Piktuosius numirėlius“ ir kultinius serialus “Ksena“ ir “Heraklis“.

Tokia reakcija būna, kai pamatai mirtį linkinčius varnus.

“Ozas: didis ir galingas“ – tai vizualiai nepriekaištingai išpuoselėtas filmas visai šeimai. Vienam vakarui skirtas filmas, kurio rytoj jau neprisiminsit, nes žiūrėdami triauškinot spragėsius ir iš visų dialogų pavyks atsiminti tik sparnuotos beždžionėlės juokelius. Ir tai nelabai ilgai. Nors vaizdai gražūs, bet pilkas ir neišpildytas scenarijus nepalieka didesnio įspūdžio išėjus iš kino salės, o pačią juostą gelbsti tik geri aktoriai ir jų pastangos.

Endless Corridor. Begalinis koridorius

Dažniausiai mus pasiekianti dokumentika atkeliauja iš televizijos ekranų. Dėl tikrų vaizdų, daugybės pasakojimų, atminimų išreiškimo ir stiprios, dažnai net labai skausmingos tikrovės vaizdavimas kino žiūrovui nebūna patrauklus kūrinys, verčiantis plačiai atverti piniginę. Pripažinkim, juk į kiną retai einame žiūrėti tai, kas skaudu, graudu ir svarbiausia – neišgalvota. Todėl dokumentinius filmus labai retai sutiksime tradicinių (komercinių) kino teatrų repertuaruose. Tik įvairių kino gurmanų pamėgtų festivalių metu galime pasimėgauti ar tiesiog išvysti kažką tikro ir nesuvaidinto. Taip ir bus kino festivalyje „Kino pavasaris“, bus rodomas dokumentinis filmas apie visai neseniai, vos prieš 21 metus, įvykusią azerų tautos tragediją – „Begalinis koridorius“.

Kadras iš filmo “Begalinis koridorius“

Kino juostoje keliautojas ir karo žurnalistas Ričardas Liepaitis pasakoja apie savo kelionę į Chodžaly miestą Kaukazo kalnuose, Kalnų Karabacho regione, kur prieš 21 metus armėnai ir po Geležinės uždangos kritimo likę sovietų armijos kariai, sėdintys tankuose, užpuolė ir per vieną naktį išžudė beveik 1000 nekaltų azerbaidžaniečių. Per ganėtinai mažai laiko greitai nušviečiamas siaubas, kurį azerai patyrė XX a. pabaigoje. Išgyvenusių ir įvykiuose tiesiogiai dalyvavusių abiejų pusių lūpomis išreiškiama visa ta tautos tragedija, apie kurią pasaulis sužinojo tik gerokai po pačių įvykių.

Kalbant iš techninės pusės, operatoriaus Algimanto Mikutėno ir režisieriaus Mindaugo Urbonavičiaus darbas yra labai stiprus. Deja, bet nesugebama atsišlieti nuo tradicinio lietuviško filmo klišių – ilgų gamtovaizdžių vaizdavimo. Galima sutikti, kad kalnuotos vietovėse tikrai atima žadą, tačiau žinant, jog filmas yra apie genocidą, piktnaudžiauti gražiais gamtos vaizdais ar žvirbliais ant tvoros nereikėtų. Vėlgi, siekiant juostai suteikti autentiškumo, rodomi vietinių gyvenimo ypatumai. Labai skurdūs ypatumai, kuriam matome, jog žmonės šiame krašte retai šypsosi (kaip prieš patį filmą pabrėžė tas pats karo žurnalistas, paaukojęs savo gyvenimą šių įvykių išplėtojimui). Išlieka klausimas – kiek ilgai galima rodyti tokius vaizdus, neperlipant dokumentikos apie tragediją ribų. Garso takelis parinktas labai tinkamai. Filme vyrauja įvairūs garsai, pradedant tradicišku Lietuvai miškų ošimu, baigiant emocijas sustiprinančia muzika, kuri panaudota labai tiksliose vietose.

Įspūdis apie juostą išėjus iš salės buvo (ir vis dar yra) dvejopas. Iš vienos pusės, juosta perteikia tragediją labai jausmingai, kūrėjai žaidžia su žiūrovų emocijomis naudodami jausmingus susitikimų kadrus ir jungia juos su už širdies griebiančia muzika. Sėdint salėje buvo galima išgirsti greta šniurkščiojančius žiūrovus. Ir ne kartą.  Jauniems ir apie įvykius nieko nežinantiems žiūrovams šis filmas bus informatyvus, naudingas ir greičiausiai paskatins domėtis toliau. Taigi, iš esmės rezultatas pasiektas. Tačiau. Atsiribojus nuo emocijų ir į šį kūrinį pažvelgus kritiškai, galima ir šiek tiek nusivilti. Pratusiems prie rimtos dokumentikos, šis filmas greičiausiai pasirodys per trumpas. Juk 1 valanda nušviesti tokius įvykius žmonėms, kurie girdėjo tik apie tame regione vykusį karą (ne etninį valymą) arba visai nieko negirdėjusiems yra nedėkingai mažas laiko tarpas. Norėtųsi, kad filmas truktų bent jau 3 valandas, kuriose būtų pateikta kuo daugiau faktų. Ne kiekvienas nori po filmo knistis vikipedijoje. Taip pat, dažnokai nukrypstama nuo pagrindinės minties – blaškomasi tarp istorinių faktų ir jausmingų išgyvenimų pasakojimų. Taip po filmo išeini su daugiau klausimų, nei atsakymų. Kita vertus, gal tokia ir buvo idėja? Paskatinti žiūrovų smalsumą domėtis toliau?

Na, bet galima filmo kūrėjus pagirti už sugebėjimą prikalbinti tiek daug skirtingų tautybių įvykiuose dalyvavusių asmenų. Įskaitant ir tuometinį armenų karių vadą, kuris ir vadovavo puolimui. Žinant, kokios pusės dalyvavo genocide (įskaitant ir Rusiją), tai įdirbis tikrai didelis. Tiesa, su filmo pristatymu ir pagrindinės (teminės) dainos pristatymu buvo labai smarkiai prašauta. Bent jau atlikėjos apranga, kuri buvo, kaip sakoma „nė į tvorą, nė į mietą“ (na gražios tos kojos, bet kuo tai susiję su Chodžaly?).

„Begalinis koridorius“ – tai labai jausminga, galima sakyti – siaubinga ir žiūrovų emocijomis žaidžianti dokumentika, kuri kiekvienam atrodys skirtingai. Juosta tikrai įtraukia, išlaiko iki galo, bet turi ir nemažai trūkumų. Visgi, iki labai gero ir informatyvaus dokumentinio filmo trūksta dar bent poros valandų turinio. Bet, nepaisant to, kiekvienas neabejingas tokiems įvykiams, turėtų pamatyti šią juostą. Juk kažką panašaus patyrė ir mūsų tauta.