Metallica Through the Never 3D

Pastaruoju metu kino teatruose atsiranda vis daugiau koncertinių/dokumentinių filmų. Viskas daugmaž prasidėjo nuo tragiško dokumentinio koncertinio filmo apie Justiną Bieberį “Niekada nesakyk niekada“. Vėliau kino teatrai ėmė vežti koncertus į kino sales. Dar visai neseniai žiūrovai galėjo išvysti Taline vykusį Robio Williamso koncertą. Ir, žinoma, didelės finansinės sėkmės sulaukusį paauglių mergaičių numylėtiniai atlikėjai One Direction taip pat pristatė savo “filmą“, kuris buvo nei gera dokumentika, nei geras koncertas. Tuo tarpu legendinė thrash metalo grupė Metallica savo koncertų įrašais jau nebestebina nieko. Sunku turbūt jau būtų ir suskaičiuoti, kiek koncertų ši grupė yra įrašiusi. Tačiau visų labiausiai mėgiamas ir vienas tobuliausių jų koncertų yra laikomas “Metallica S&M“, kuriame grupė koncertavo su San Francisko simfoniniu orkestru. Dabar Metallica žengia naują žingsnį į kino industriją ir sukuria ne dokumentiką, o tikrą filmą-koncertą “Metallica Through the Never“.

Nauja scena, daug pirotechnikos ir neužmirštamas reginys.

Šįkart apie siužetą labai trumpai. Tripas yra jaunas vaikinas, visur keliaujantis su grupe Metallica ir padedantis jiems (o tiksliau, prodiuseriams) atlikti įvairius darbelis koncertų metu. Ir taip, vieno koncerto metu Tripui paskiriama, atrodytų, paprasta užduotis – nuvažiuoti į miestą ir pasitikti furgoną, kuriam pasibaigė degalai. Jaunuolis imasi šio darbo, tačiau vos išvykus iš arenos įvykiai pakrypsta netikėta linkme. Paprasta užduotis virsta pavojingu, kraują stingdančiu nuotykiu, kai aplink skraido stiklo šukės ir riaušininkų vėzdai, girdisi arklio kanopų kaukšėjimas ir matosi pakaruokliai.

Čia kaip ir vienas iš raitelių – Mirtis.

Iš techninės pusės ši juosta yra nepriekaištinga. Na, siužetas labai paprastas, bet daugiau ir nieko nereikia. Režisierius Nimrodas Antalis, 2010 m. pristatęs filmą “Grobuonys“, šįkart sukuria tikrai įtemptą istoriją, sujungdamas ją su galinga ir žemę drebinančia muzika. Didelis šios juostos pliusas pačiam N. Antaliui – nereikėjo kurti dialogų. O dar tiksliau – be Metallicos šioje juostoje gal 3 sakinius pasakė prodiuseris ir tiek. Dar galima pasidžiaugti, kad N. Antalis ir Metallica išdrįso pasijuokti iš grupės fanų. Tiesa, šią pašaipą supras greičiausiai tik metalui prijaučiantys ir tikruosius Metallicos fanus žinantys piliečiai. Visa kita buvo perteikiama vaizdais ir grojama muzika. Jeigu kalbant apie scenografiją ir efektus koncerte – kažkas neįtikėtino ir pritrenkiančio. Karo lauko epizodas tiesiog pribloškė, o nuo liepsnų ir sprogimų ryškumo reikėjo net užsimerkti. Filmo dalyje efektai buvo taip pat geri. Keliose vietose matėsi CGI, tačiau tai labai neerzino. Operatorių darbas buvo visiškai nepriekaištingas, tiesiog perfecto. Na, o apie garsą turbūt nereikia ir nė kalbėti.

Riaušių pradžia, skambant Master of Puppets. Iškart šiurpuliukai ima lakstyt.

Filmo metu grupė Metallica atlieka pačius įsimintiniausius savo kūrinius – Master of Puppets, Enter Sandman, Nothing Else Matters, One, Ride the Lightning, And Justice for All ir kt. Filme tikrai nevengia pasišaipyti ir iš savęs. Tarkim, kad ir iš nuolat palink kaip beždžionės šokinėjančio ir bosine gitara sienas drebinančio Roberto Trujillo.

Tokiom akimirkom tikrai reikėjo prisimerkt.

Apie aktorius – labai trumpai, nes jų buvo tik vienas. Dane’as DeHaanas. Kylanti žvaigždė Holivude, jau vaidinęs tokiuose filmuose kaip “Linkolnas“, “Niujorko šešėlyje“, “Vaizdo dienoraštis“ ir kt. Būdamas 26 m. sugebėjo suvaidinti krūvoje filme ir retas kada paminėjo jį blogu žodžiu. Reto talento šių laikų aktorius, kuris vaidina itin sudėtinguose vaidmenyse. Šis vaidmuo – ne išimtis. Per visą laiką jis neištarė nė vieno žodžio ir įvykius perteikė tik savo veidu ir emocijomis.

Aplink vien chaosas.

“Metallica Through the Never 3D“ – tai tobula kino ir muzikos industrijos sintezė, kurios iki šiol nesiryžo įgyvendinti dar joks atlikėjas ar grupė. Sveika dozė humoro, susijungianti su siaubu ir iš vietos judinančia muzika prikausto žvilgsnį prie ekranų nuo pirmo akordo. Pagrindinis juostos klausimas išlaikomas iki pat galutinių filmo titrų gali nudžiuginti arba nuvilti, tačiau iš kino salės išėjus lieka tik geros emocijos po įspūdingo reginio, kurį sukuria toli gražu ne kiekvienas kinematografas.